Aukštosios mokyklos kūrimasis ir vystymasis Kaune

Citation preview

GAMTOS MOKSLŲ IR TECHNIKOS ISTORIJOS KOMISIJA prie LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJOS PREZIDIUMO

Aukštosios mokyklos

k ū r i ma s i s ir vy st y m asis KAUNE

LEIDYKLA „M INTIS“

□

V I L N I U S — 1967

37(09) Au 55

Redakcinė

kolegija:

Medicinos mokslų daktaras 5. Biziulevičius (atsa­ kingasis redaktorius), N. Eitmanavičienė, V. Pet­ rauskas, Lietuvos TSR MA narys-korespondentas P. Slavėnas (pirmininkas)

6-4-1

PRATARMĖ Tarybų Lietuva 1940 metais paveldėjo iš buržuazinės Lietuvos keletą aukštųjų mokyklų — jų tarpe Kauno uni­ versitetą, kuris, atmetus buržuazinės valdžios jam priseg­ tus teologijos fakultetus (katalikų ir evangelikų), toliau dirbo kaip tarybinis Kauno Valstybinis universitetas. Ne­ trukus žymi Kauno universiteto darbuotojų dalis perėjo dirbti l Vilniaus universitetą, taip pat ir į naujai sukurtą Lietuvos TSR Mokslų akademiją. Po Didžiojo Tėvynės karo 1951 metais Kauno universiteto bazėje išaugo dvi naujos aukštosios mokyklos — Kauno Politechnikos insti­ tutas ir Kauno Medicinos institutas. Nors dėstytojų ir studentų Kauno universitete buvo negausu, o jo materialinė bazė labai skurdi, vis dėlto jis paliko reikšmingas žymes lietuvių kultūros raidoje. Var­ giai rastume Tarybų Lietuvoje mokslo barą, kuriame ne­ būtų veikę tos mokyklos darbuotojai, jų mokiniai arba mokinių mokiniai. Visa tai sieja šią ikitarybinę aukštąją mokyklą su dabartimi ir todėl svarbu nagrinėti jos isto­ riją. Tačiau nereikia užmiršti, kad ši mokykla buvo vals­ tybinė, egzistavo ji klerikalinės, o vėliau atvirai fašisti­ nės diktatūros metu. Kyla klausimai: kokie buvo jos san­ tykiai su tuometiniu režimu? Kas joje vyko to režimo dė­ ka, o kas — nepaisant jo? Į šiuos klausimus mėginama atsakyti čia pateikiamais memuarinio pobūdžio straips­ niais. Jų autoriai — profesorius Z. Žemaitis ir 1965 metais miręs profesorius VI. Lašas, abu buvę Kauno aukšto­ sios mokyklos steigėjai, abu Tarybų Lietuvos nusipelnę 3

mokslo veikėjai — turėjo plačias galimybes palyginti pra­ eitį su dabartimi ir ją įvertinti tarybinio mokslo požiūriu. Prof. Z. Žemaitis, vienas Kauno aukštosios mokyklos steigimo iniciatorių, ilgainiui be pertraukos buvo Kauno universiteto Matematikos-gamtos fakulteto dekanas, o nuo 1940 m. dirba Vilniaus valstybiniame universitete. Prof. VI. Lašas, LTSR Mokslų akademijos tikrasis narys ir TSRS Medicinos akademijos narys-korespondentas, bu­ vo ilgametis Kauno universiteto Medicinos fakulteto dekanas ir iki savo gyvenimo pabaigos buvo nenutraukęs ryšių su Kauno aukštąja medicinos mokykla. Kauno aukštoji mokykla nuo pat savo gyvenimo pra­ džios susidūrė su aiškiu buržuazinės valdžios nepalan­ kumu, o vėliau jai grėsė visokie apribojimai bei „refor­ mos“. Būdingas buvo buržuazinio ministro teigimas, esą, Lietuvai reikia ne inteligentų, o „gerų gaspadorių“ be didelio mokslo. Si nuomonė turėjo pagrindą. Anuo­ metinė Lietuva egzistavo kaip agrarinis imperialistinių valstybių priedas, pasmerktas skurdui ir atsilikimui. Vo­ kiškieji fašistai, svaičiodami apie pasaulinį viešpatavimą, nepripažino, kad mokslas reikalingas pavergtosioms tau­ toms: „ponų“ bernams užteksią šiokio tokio raštingumo ir keturių aritmetikos veiksmų. Lietuviškieji fašistai pa­ nieką savo liaudžiai dangstė patetiškais svaičiojimais apie „tautos dvasią“, kurioje stengėsi įžiūrėti konservatizmą, pasyvumą, paklusnumą vadeivoms ir panašius anaiptol liaudžiai nebūdingus bruožus. Fašistinei diktatūrai buvo reikalinga, aišku, ne liaudies kultūra, ne inteligentija, o vadinamasis „tautos elitas“, kurį sudarytų vietiniai už­ sieninio kapitalo tarnai ir jų pareigūnai. Pučiant tokiems vėjams, Lietuvos aukštoji mokykla galėjo išsilaikyti tik didelėmis pažangių visuomenės veikėjų pastangomis. Buržuazinės ideologijos pagrindas buvo klerikalizmas. Buržuazinė valdžia įbruko Kauno universitetui teologijos fakultetą ir suteikė jam teisę rengti įvairių specialybių mokytojus, tuo kaip ir priešpastatydama jį kitiems fakul4

tetams. Įteisinusi universitetą kaip valstybinę įstaigą, valdžia nuolat siekė savaip paveržti jo vidaus santvarką, savaip „persijoti“ personalą, suklerikalinti bei sufašistinti studentiją. Kauno aukštoji mokykla savo gyvavimo pradžioje buvo vadinama Aukštaisiais kursais ir gyvavo, galima sakyti, tik remdamasi savo dėstytojų ir studentų entu­ ziazmu. 1922 metais suvalstybinus Kauno universitetą, į jį ėmė skverbtis buržuazinių vakarų papročiai. Pasireiš­ kė dykinėjančio „amžinojo studento“ tipas. Atsirado „studentų“, įstojusių į universitetą mados bei karjeros sumetimais, kai tuo tarpu gabiam nepasiturinčiam jau­ nimui sunkios materialinės sąlygos trukdė studijuoti. Suburžuazėjusi inteligentija Lietuvoje anaiptol nebuvo linkusi plėsti savo gretų iš liaudies jaunimo. Jaunas kole­ ga — tai eventualus konkurentas, įsibrovęs į privilegijuotą, gero pelno siekiančią grupuotę. Todėl valdančiose bur­ žuazinėse sferose nebuvo nė kalbos ne tik apie materia­ linį, bet ir apie moralinį studentijos skatinimą į mokslą. Užtat reakcinės studentų korporacijos gaudavo subsidijas, jiems perspektyvoje buvo pelningos karjeros. Nuo šių reiškinių universitete palyginti nuošaliai liko Matematikos-gamtos fakultetas, ir tai išėjo jam į sveikatą. Jis buvo negausus, bet jo pedagoginė produkcija, kad ir labai maža iš pradžių, augo tvirtai, be žymaus nuby­ rėjimo. Buržuazinė valdžia būtų daugiau varžiusi universitetą, o gal visai jį uždariusi, jei nebūtų turėjusi vilties anks­ čiau ar vėliau pratempti į jį „savus žmones“. Tačiau kaip tik šioje plotmėje reakcijai labai nesisekė. Kad ir kiek stipendiatų buvo siunčiama į klerikalinius Vakarų uni­ versitetus, kad ir kiek buvo pripuoselėta fašistinių korporantų,— reakcinių mokslininkų išaugo vienas kitas, o ga­ besni proteguotieji asmenys ilgainiui taip pat nutolo nuo savo buržuazinių globėjų ir įsijungė į pažangių mokslo darbuotojų tarpą. 5

Atsparų reakcijai branduolį Kauno aukštojoje mokyk­ loje sudarė daugiausia Rusijos universitetų auklėtiniai, savo jaunystėje paveikti revoliucinių idėjų. Rusijos revo­ liucinių demokratų tradicijos, labai artimos kilusiai iš liaudies lietuvių inteligentijai, tvėrė per visą buržuazinės diktatūros laiką, nepaisant vėlesnių buržuazinio naciona­ lizmo atnašų. Tos tradicijos padėjo aukštosios mokyklos darbuotojams atnaujinti darbo ryšius su tarybinių tautų mokslininkais ir eiti su jais bendru keliu. Tokių išvadų prieinama, pažvelgus į senus lietuvių universiteto laikus dviejų liudininkų akimis. Prof. V. La­ šo įnašą šiame rinkinyje iš tikrųjų sudaro ne vienas, o du straipsniai. Pirmajame nušviečiama Kauno medici­ nos mokyklos raida. Antrasis turi kiek siauresnę temą — Kauno klinikų statybą, bet jame rasime nemaža memuari­ nių bruožų, iliustruojančių anuometinius papročius. Lietuvos TSR Mokslų akademijos prezidiumo sudaryta Gamtos ir technikos mokslų istorijos komisija kaups ir pateiks visuomenei daugiau mūsų mokslo darbuotojų me­ muarinės medžiagos, taip pat publikuos dokumentus, nu­ šviečiančius aukštųjų mokyklų ir mokslo įstaigų istoriją Lietuvoje. P. Slavėnas

KAUNO AUKŠTOSIOS MOKYKLOS KŪRIMOSI IR DARBO SĄLYGOS Z. ŽEMAITIS

Nė vienoje pasaulio šalyje per tokį trumpą laiką taip neišaugo mokyklų ir moksleivių skaičius, kaip Tarybų Sąjungoje. Tai vaizdžiai rodo tokie duomenys. 1913 metais Rusijoje veikė 105 aukštosios mokyklos, būtent, 9 uni­ versitetai ir 96 specialios aukštosios mokyklos (institutai, akademijos, aukštieji kursai); jose visose mokėsi apie 120 tūkstančių studentų. Dabar toje pačioje teritorijoje veikia 38 universitetai ir arti devynių šimtų kitų aukštųjų mokyklų; jose mokosi apie tris milijonus studentų. Iš viso Tarybų Sąjungoje mokyklose ir neakivaizdiniu būdu viso­ kio amžiaus žmonių mokosi apie 57 000 000. Lietuvos, kaip ir kitų tarybinių respublikų darbo žmo­ nių kova dėl mokslo, dėl mokyklos siejasi su visa iš­ sivaduojamąja kova. Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje kilęs Lietuvoje revoliucinis masinis judėjimas, ypač paveiktas Rusijos Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos, smarkiai iš­ siplėtė. 1918 metų gruodžio mėnesį Lietuvoje buvo suda­ ryta Laikinoji revoliucinė darbininkų ir valstiečių vyriau­ sybė su V. Mickevičium-Kapsuku priešakyje, didžiojoje Lietuvos dalyje susikūrė Tarybų valdžia. Kiek ankstėliau pasiskelbusi buržuazinė Lietuvos val­ džia, Vakarų imperialistų remiama, pradėjo ginkluotą žūtbūtinę kovą su darbininkų ir valstiečių valdžia. Liau­ dies masių ir pažangiųjų inteligentijos sluoksnių spau­ džiama ir, matyt, norėdama įgyti daugiau populiarumo, buržuazinė vyriausybė 1918 m. gruodžio 29 d. paskelbė atkurianti Vilniaus universitetą. Skelbiamame universite­ to statute buvo pasakyta, kad veiks 4 fakultetai: teologi­ jos, socialinių mokslų, gamtos-matematikos ir medicinos, bet iš pradžių bus atidaryti tik du pirmieji: teologijos fa­ kultetas su 11 katedrų ir socialinių mokslų fakultetas. Tas 7

buržuazinės vyriausybės skelbimas buvo grynai popierinis aktas, jokie veiksmai jo nelydėjo, ir pati vyriausybė po kelių dienų pasitraukė iš Vilniaus. Kaip toliau matysime, didelius ir konkrečius žygius Vilniaus universitetui atkurti padarė, kad ir trumpai gyvavusi, darbininkų ir valstiečių valdžia, tik karas su ponų Lenkija juos nutraukė. 1918—1919 m. iš Rusijos grįžo daug lietuvių, kurie karo pabėgėliams suorganizuotose mokyklose buvo baigę vidurinį mokslą; be to, buvo nemaža žmonių, karo metu baigusių gimnazijas Lietuvoje. Šių eilučių autoriui tuo metu daugelis buvusių jo mokinių skundėsi negalį eiti mokslo aukštojoje mokykloje ir nemata jokių šviesesnių perspektyvų. Panašių nusiskundimų paragintas, autorius, buvęs tuo metu Kauno visuomenės komercinės mokyklos direktorius, 1919 m. rugsėjo mėn. pateikė ėjusiam švietimo ministro pareigas J. Tūbeliui platų memorandumą (žr. priedą), kel­ damas būtiną reikalą atkurti Lietuvoje aukštąją mokyklą ir pateikdamas jos kūrimo ir veikimo planą. Memorandu­ me buvo ypač pabrėžta, kad reikia sudaryti tinkamesnes sąlygas vadinamiesiems realiesiems ir taikomiesiems mokslams (gamtos mokslai ir jų pritaikymai agronomijai, gyvulininkystei; technikos mokslai), nes kraštas reikalaute reikalavo atitinkamų specialybių žmonių. Ministras į šį sumanymą pažiūrėjo abejingai ir atsi­ sakė paremti jį vyriausybėje. Jis aiškino savo neigiamą nusistatymą tuo, kad, esą, Lietuvai pirmiausia reikią ne aukštos inteligencijos žmonių, bet „gerų gaspadorių“. To­ dėl, kai padėtis Vokietijoje bent kiek nusistovėsianti, būsią galima nusiųsti į Vokietiją kokius du šimtus išmaningesnių ūkininkaičių pasimokyti ūkininkauti ir iš to būsią kraštui daug daugiau naudos, negu iš baigusiųjų aukš­ tąjį mokslą gamtininkų ir net agronomų. Nieko nepešęs pas švietimo ministrą, autorius kartu su buvusiu Peterburgo universiteto docentu kalbininku E. Volteriu nuvyko su tuo memorandumu pas laikinąjį prezidentą A. Smetoną. A. Smetona taip pat sumanymui nepritarė, pabrėždamas, kad tuo tarpu galį būti kalbama tiktai apie teologijos ir socialinių mokslų fakultetų stei­ gimą, nes jie, esą, reikalingiausi tautos kultūrai kelti, „tautos dvasinei nepriklausomybei“ atkurti. Technikai, pasak A. Smetonos, mūsų krašte neturėsią sąlygų savo žinioms pritaikyti, tad tokių specialybių žmonių ruošimas esąs kraštui neaktualus. 8

Iš šio pasikalbėjimo paaiškėjo, kad platesnio masto aukštosios mokyklos steigimas sutinkamas nepalankiai ir artimesnėje ateityje nenumatomas. Kaip bus vykdomas žadėtasis kadrų ruošimas būsimajai aukštajai mokyklai, sumanytojams greitai paaiškėjo iš netrukus iškilusių kan­ didatūrų pasiųsti į užsienj mokytis: 1919X20 „Lietuvoje“ buvo paskelbtas keliolikos tokių stipendininkų sąrašas (P. Karvelis, E. Turauskas, Pr. Raulinaitis, J. Aukštuolis ir kiti). Gyvenimas parodė, kad dauguma tų žmonių visai nebuvo linkę tarnauti mokslui, o įsitraukė į diplomatiją, į biznius. Paaiškėjo, kad nepasiturinčiam, taip pat valdančiosios buržuazijos ideologijai nepritariančiam jaunimui kelias į aukštąjį mokslą bus visai užkirstas. Dėl to autoriui kilo mintis steigti aukštąją mokyklą visuomeniniais pagrindais. AUKŠTŲJŲ KURSŲ STEIGIMAS

Susibūrė iniciatyvinis-organizacinis būrelis. Į jį įėjo dabartinis akademikas prof. T. Ivanauskas, šių atsiminimų autorius ir mirę profesoriai: J. Vabalas-Gudaitis, A. Janu­ laitis ir L. Vailionis. Būrelis visapusiškai apsvarstė aukš­ tosios mokyklos steigimo planą, galimybes. Po to daug kartų buvo kviečiami platesni vieši žymesnių specialistų pasitarimai nuodugniau apsvarstyti sumanymui ir konk­ rečiau aptarti kandidatams, kurie būtų siūlomi į dėsty­ tojus. Dėl to jau 1919 metų spalio 6 ir 7 dieną organizacinės grupės vardu spaudoje („Lietuva“) buvo paskelbta apie sumanymą steigti Aukštuosius kursus (iš pradžių buvo manyta vadinti juos Universiteto kursais). Kviečiant jau­ nimą, kuris norėtų eiti aukštąjį mokslą Lietuvoje, buvo prašoma pranešti organizatoriams, kas kurią specialybę norėtų pasirinkti, kad pagal tai būtų galima planuoti kur­ sų skyrius ir komplektuoti personalą. Per kelias dienas buvo gauta apie 600 pareiškimų, iš kurių paaiškėjo, kad dauguma kandidatų (apie 75%) nori studijuoti gamtos-matematikos ir taikomuosius mokslus — mediciną, techniką. Tomis pagrindinėmis linkmėmis ir buvo dirbamas organizacinis darbas ir spiečiamos geresnės jėgos. Trūkstant mokslinės literatūros, organizatoriai ban­ ke pasiskolino stambią sumą pinigų (120 000 markių), už kuriuos komandiruotas į Vokietiją prof. E. Volteris nupir­ 9

ko būtiniausių knygų ir užsakė žurnalų visoms specia­ lybėms. Be to, buvo renkamos ir skolinamos mokslinės knygos iš visų, kas jų turėjo. Norint suteikti kursams teisinį pagrindą ir geriau su­ organizuoti visuomenės pagalbą, buvo sukurta Aukštųjų mokslų draugija, kurios vardu kreiptasi į visuomenę, kvie­ čiant visus, kas pritaria kursų steigimo sumanymui, stoti į draugiją arba šiaip remti kursus aukomis. Aukštųjų mokslų draugijos vardu buvo kreiptasi į švietimo ministrą, kad šis leistų steigti Kaune Aukštuo­ sius kursus ir patvirtintų jam pateiktą Aukštųjų kursų statutą. Ministras, pats nepritardamas kursų steigimui, jų įteisinimo reikalą pavedė tvarkyti viceministrui Pr. Mašio­ tui. Netrukus iš Pr. Mašioto buvo gautas kursų statuto egzempliorius, kuriame viceministro ranka buvo pažymėta, kad statutas tvirtinamas. Bet ministerijos antspaudas nebuvo pridėtas. Prašyta materialinė parama nebuvo su­ teikta. Kelis kartus buvo prašyta, kad Aukštųjų kursų statutas būtų paskelbtas „Laikinosios vyriausybės žinio­ se“, kad tuo būtų geriau apsaugotos klausytojų ir dėsty­ tojų teisės. Tačiau statutas per visą Aukštųjų kursų veiki­ mo laiką nebuvo paskelbtas, nors tame oficialiame organe buvo skelbiami ir labai smulkių bendrovių bei draugijė­ lių įstatai. Aukštieji kursai buvo iškilmingai atidaryti 1920 metų sausio 27 dieną didžiulėje buvusios gimnazijos salėje (da­ bar Komjaunimo vardo vidurinė mokykla). Daugelis vi­ suomeninių organizacijų ir pažangiųjų visuomenės veikė­ jų labai nuoširdžiai sveikino Lietuvos aukštosios mokyk­ los atkūrimą, bet iš vyriausybės narių į atidarymą nie­ kas neatvyko, išskyrus švietimo viceministrą Pr. Mašiotą, kuris tačiau įsakmiai pabrėžė kursų vadovybei, kad atvy­ ko grynai asmeniškai ir nesąs įgaliotas dalyvauti kaip viceministras, neįgaliotas kalbėti ministerijos vardu ir net nesutiko dalyvauti prezidiume. Pažangiosios visuomenės atstovai ir kursų klausytojai buvo labai pasipiktinę tokiu buržuazinės vyriausybės boikotu. Kursų įkūrimą nepalankiai sutiko ne tiktai tautininkų šulai, tuometinės buržuazinės vyriausybės vadovai. Kur­ sus boikotavo ir klerikaliniai katalikiškos visuomenės vadai; jie pajuto, kad pažangios pasaulietiškos aukštosios mokyklos atidarymas sutrukdys jiems steigti jų sumany­ tą katalikišką universitetą. Savotišką išimtį toje visuome­ nėje sudarė Juozas Tumas Vaižgantas, nepritapęs prie 10

karingųjų klerikalų, ir, nors keista, vyriausias to meto kunigų \iršininkas, Žemaičių (Kauno) vyskupas Pranciš­ kus Karevičius. AUKŠTŲJŲ KURSŲ DARBAS

Jei jau Aukštųjų kursų steigimas buvo susijęs su dide­ lėmis kliūtimis, tai jų darbui susidarė dar daugiau sun­ kumų. Kursuose buvo pradėtas darbas 7 skyriuose (fakulte­ tuose): 1) humanitarinių mokslų (istorija, literatūra, filosofija-pedagogika), 2) socialinių mokslų (teisė, ekonomi­ ka), 3) fizikos-matematikos, 4) chemijos, 5) gamtos moks­ lų, 6) medicinos, 7) technikos. Iš pradžių klausytojų buvo daugiau kaip 500. Pirmąjį pusmetį kursai visiškoje savo žinioje neturėjo nė vieno kambarėlio. Paskaitos iš pradžių buvo skaitomos ..Aušros“ gimnazijos patalpose popietinėmis valandomis. Kiek vėliau technikos skyriui buvo išrūpintas leidimas va­ karais paskaitoms ir braižykloms naudotis paštininkų kur­ sų patalpomis, o humanitarinių mokslų skyriui ir teisinin­ kams — skaityti paskaitas Švietimo ministerijos patalpose. Žymiai sunkesnė buvo eksperimentinių mokslų padėtis. Trūko ne tik patalpų, bet ir mokslo priemonių. Mobilizuo­ tas gimnazijos fizikos kabinetas buvo visai nepatenkina­ mas. Chemijos dėstytojai indus ir chemikalus skolindavo­ si iš chemijos-farmacijos laboratorijos, nešdavosi juos į kursus pademonstruoti arba bandymams atlikti. Žmogaus anatomijos dėstytojas vogčiomis imdavo iš ligoninės prozektoriumo lavonų dalis, vėliau ir pačius lavonus ir preparuodavo juos net savo ankštame bute. Norėdamas parūpinti klausytojams švarių kaulų osteologijai įsisavin­ ti, dėstytojas virė lavonų dalis savo virtuvėje. Pradėjęs dėstyti sindesmologiją, jis skardiniame inde atsiveždavo lavonų dalis ir po paskaitų vėl nuveždavo į ligoninę. To­ liau skaitydamas kursą, dėstytojas ėmė atvežti jau visą lavoną, tvirtai pasižadėjęs, kad po paskaitų vėl jį išveš. Bet sykį kursų vadovas (Z. Žemaitis) anksti rytą iš gim­ nazijos sargo gavo aliarmuojančią žinią, kad III klasės patalpoje paliktas lavonas. Direktorius tuojau apie 6 vai. nuskubėjo į gimnaziją ir, bijodamas, kad susirinkę į gim­ naziją mokiniai nepamatytų lavono, sargo padedamas, užnešė lavoną iš I į III aukštą ir paslėpė jį mažai lanko­ mame mokslo priemonių kabinete. 11

Kiek geresnė buvo gamtininkų — dėstytojų ir studentų padėtis. Dar anksčiau prof. T. Ivanausko rūpesčiu Švie­ timo ministerija buvo įkūrusi mokslinio tyrimo įstaigą — Gamtos tyrimo stotį. Kursams pradėjus veikti, ji jau tu­ rėjo 5 kambarius ir nemaža pagamintų preparatų, kolek­ cijų. Jas rinko ir preparavo zoologas T. Ivanauskas ir bo­ tanikas L. Vailionis. Jie vaikščiojo po laukus, braidydavo po balas, rinkdami dėstymui reikiamą medžiagą; kibirais atsinešę vandens iš Nemuno, patys jį preparuodavo. Gam­ tos tyrimo stotyje bazavosi ir ten sėkmingai dirbo kursų gamtos skyrius. Esant nepakenčiamai padėčiai, kursų vadovybė klau­ simą dėl būtinumo steigti valstybinį universitetą energin­ gai ėmė kelti vyriausybėje bei seime ir universitetui rei­ kalavo patalpų ir lėšų. Tuo būdu jau antrame pusmetyje iš Teisingumo ministerijos buvo iškovotas apleistas mū­ rinis 9 kambarių namas Mickevičiaus gatvėje, Nr. 7, kar­ tu su didoku daržu, kurio plote vėliau buvo pastatyti erdvūs medicinos fakulteto (dabar Kauno Medicinos in­ stitutas) centriniai rūmai. Namelis buvo suremontuotas ir atiduotas anatomijos katedrai. Vėliau buvo iškovoti laikinai paimti karo ligoninės reikalams buvusieji komer­ cinės mokyklos namai (vėliau Kauno universiteto pirmieji rūmai), dėl to patalpų klausimas kursų veikimo pabai­ goje bent kiek pagerėjo. Labai sunki buvo kursų finansinė padėtis. Juos stei­ giant turėta, kaip jau minėjome, tik skolų. Šiek tiek lėšų įplaukė iš visuomenės per Aukštųjų mokslų draugiją; ji suorganizavo piniginių loterijų, kurios taip pat davė pa­ jamų būtiniausioms išlaidoms padengti. Tam tikrą fondą sudarė klausytojų įmokėti mokslapinigiai. Pagaliau atsi­ liepė net Amerikos lietuvių pažangioji visuomenė, prisi­ dėdama aukomis. Tokiomis priemonėmis kursai kurį laiką šiaip taip vertėsi, bet didesnėms mokslo priemonėms įsi­ gyti tokių pajamų buvo maža. Todėl lėšų imta reikalauti iš vyriausybės, ir antraisiais kursų gyvavimo metais laikas nuo laiko valdžia pradėjo skirti subsidijas mokslo prie­ monėms įsigyti. Kursų personalo materialinė padėtis buvo nepaprastai sunki. Neturint užtikrintos sąmatos, dėstytojams buvo mo­ kamas tiktai valandinis elgetiškas atlyginimas, be to, jis buvo mokamas tiktai mokslo metu, o atostogų metu arba darbui susitrukdžius, atlyginimo mokėjimas nutrūkdavo. 12

Kursų mokomojo personalo valandinis atlyginimas bu­ vo net mažesnis už mažų kvalifikacijų valstybinių tar­ nautojų atlyginimą. 1920.V.16 „Laikinosios vyriausybės žiniose“ buvo paskelbtos mėnesinio atlyginimo normos įvairių žinybų tarnautojams: raštininkui, mašininkei — 800 auksinų (ostrublių), kurjeriui-sargui — 500, pradžios mokyklos mokytojui, turinčiam pilną cenzą,— 700, netu­ rinčiam jo,— 550 auksinų. Aukštųjų kursų dėstytojai — profesoriai, docentai, lektoriai ir net skyrių vadovai, t. y. dekanai, darbo mėnesiais gaudavo po 400—600 auksinų. Beveik Toks pat atlyginimas buvo mokamas jiems ir 1922 m. sausio mėnesį, kai, auksinų, t. y. ostrublių, vertei visai kritus, įstaigų tarnautojams buvo žymiai pakeltas nominalus atlyginimas, kursų vadovai (dekanai) gaudavo nuo 500 iki 1000, dėstytojai darbo mėnesiais — vidutiniš­ kai apie 600 auksinų ir tik pastoviems, nuolatiniams ta r­ nautojams buvo mokama kiek daugiau: asistentams, preparatoriams, raštinės vedėjui — po 1000 ir vienai medici­ nos skyriaus asistentei, atsižvelgiant į jos darbo sunku­ mą,— 1500 auksinų. Menkas mokslo darbuotojų atlyginimas, iš viso netikra materialinė kursų padėtis labai trukdė sukomplektuoti per­ sonalą, kuris atsidėjęs būtų dirbęs kursuose pedagoginį ir mokslinį darbą. Prisidėjo ir teisinės padėties neaiškumas. Tiesa, buvo paskelbta, kad kursai yra Švietimo ministeri­ jos žinioje, bet, kaip minėta, net jų statutas nebuvo pa­ skelbtas valdžios organe; nebuvo įstatymu nustatyti ir jų etatai. Todėl kiekvienas kursų bendradarbis stengėsi turėti etatinę, šiaip ar taip pastoviai apmokamą tarnybą, o kur­ suose sutiko dirbti laisvalaikiais. Tiktai keletas pasiryžė­ lių dirbo vien tik kursuose. Ryškėjant universiteto stei­ gimo perspektyvoms, vis dėlto pavyko suburti į darbą beveik visus žmones, kurie jau vienokiais ar kitokiais titulais dirbo aukštosiose mokyklose (profesoriai, docen­ tai, asistentai). Į darbą buvo įtraukti geriausi specialis­ tai, geresni pedagogai, ir kursų antrųjų gyvavimo metų pabaigoje dėstytojų šeimą sudarė apie 80 žmonių. Apie 50 tų darbuotojų vėliau sudarė steigiamo universiteto mokslo personalo branduolį. Aukštųjų kursų personalo nariai medikai labai sėk­ mingai lygiagrečiai darbavosi ir sanitarijos valdybos su­ rengtuose kursuose, kurių specialus tikslas buvo — su­ teikti galimybę nemažai grupei asmenų, dėl karo nega­ lėjusių užbaigti mokslo, — baigti jį Kaune. Šie kursai 13

išleido gražų būrį gerai paruoštų gydytojų, kurių dalis vėliau vaisingai pasidarbavo ir universitete. Jų tarpe buvo ir vėlesnis Kauno universiteto profesorius Lietuvos TSR MA akademikas chirurgas, mūsų krašto medicinos mokslo pažiba — daktaras Vladas Kuzma. 1940 m. jis buvo išrink­ tas Liaudies seimo, o 1941 m.— TSRS Aukščiausiosios Ta­ rybos deputatu, todėl vokiškųjų fašistų okupacijos metu turėjo labai daug sunkumų ir žuvo dėl nepakeliamo nervų įtempimo ir nenormalių gyvenimo bei darbo sąlygų. Kaip minėta, Aukštieji kursai energingai judino uni­ versiteto įkūrimo klausimą, paruošė jo statuto projektą ir visomis jėgomis gynė jį vyriausybės ir seimo komisi­ jose. Dėl to universiteto statutas, praėjęs per visas vals­ tybines instancijas, buvo kur kas liberališkesnis, negu bū­ tų buvęs jų pačių sudarytas. Svarbiausias Aukštųjų kursų nuopelnas buvo tas, kad jie savo darbu nulėmė visą bu­ simojo universiteto struktūrą. Vyriausybė ir dauguma steigiamojo seimo narių — vieni ideologiniais sumetimais, kiti — valstybės lėšų taupymo motyvais — buvo linkę steigti tiktai humanitarinio tipo universitetą. Tuo tarpu kursai nemaža nuveikė realinių taikomųjų mokslų linkme, subūrė tinkamų pedagoginių pajėgų, paruošė kelis šim­ tus tų specialybių studentų ir sudarė mokslines bei mate­ rialines sąlygas jiems toliau mokytis Kaune. Dėl to buržuazinė vyriausybė buvo priversta įtraukti į kuriamo universiteto statutą visus tuos fakultetus, ku­ rie veikė kursuose. Buvo padaryta tik neesminių pakeiti­ mų: fizikos-matematikos, chemijos ir gamtos mokslų sky­ riai buvo sujungti į vieną — matematikos-gamtos fakulte­ tą su matematikos, fizikos, chemijos ir gamtos mokslų skyriais; socialinių mokslų fakultetas buvo pavadintas tei­ sės mokslų fakultetu su teisės ir ekonomikos skyriais. Be to, į universiteto statutą buvo įtrauktas ir teologijos-filoso­ fijos fakultetas, o vėliau ir evangelikų teologijos fakultetas. Kursai universitetui paruošė patalpas, pradžiai sukūrė, kad ir kuklias, pagalbines įstaigas (kabinetus, laborato­ rijas, biblioteką). Visas kursų sukauptas turtas buvo pil­ nutinai atiduotas naujai įkurtam Lietuvos universitetui. Jų darbo dėka įkurtasis universitetas ir jo rektoriai nepa­ tyrė nė dalies tų neįmanomų sunkumų, kuriuos iš pradžių pakėlė patys kursai ir jų direktoriai-vadovai (pirmaisiais metais — Z. Žemaitis, antraisiais — J. Vabalas-Gudaitis). Kursų padėtį sunkino ir tas faktas, kad, nepaisant įsitvir­ tinančios buržuazijos valdžios spaudimo ir jos ideologijos 14

įtakos, kursuose daugiausia vyravo pažangios, demokrati­ nės nuotaikos, didžioji dalis dėstytojų, vadovų ir studentų nepritarė, o dažnai ir priešinosi nacionalistinei šovinisti­ nei buržuazijos politikai. Pagaliau kursai universitetui paruošė pirmuosius stu­ dentų kontingentus. Tik ką atidarytas universitetas ryto­ jaus dieną jau turėjo dviejų pirmųjų kursų studentus kiekvienam fakultetui (be teologijos fakulteto) ir darbą galėjo dirbti toliau. Baigiant atsiminimus apie kursų veikimą, pravartu pažymėti vieną kursų darbo bruožą, ypač išryškėjantį, ly­ ginant juos su kita tuo metu Lietuvos teritorijoje besikūrusia aukštąja mokykla, būtent, su lenkų okupacijos metu Vilniuje atidarytu Stepono Batoro universitetu. Tuo metu Lenkiją valdė imperialistiškai nusiteikę na­ cionalistinės krypties žmonės, beveik visi kilę iš bajorijos ir kiaurai persisunkę jos ideologija, interesais ir tradici­ jomis. Visi artimiausi Lenkijai kraštai, kuriuose seniau viešpatavo lenkų arba sulenkėjusi bajorija, jiems buvo arba „tikra Lenkija“ — kaip Vilniaus kraštas ir net visa Lietuva, arba „Lenkijos pakraščiai“. Tokiais „pakraščiais“ lenkų šovinistai laikė beveik visą Latviją, beveik visą Bal­ tarusiją, žymią dalį vakarinės Ukrainos — Volynę, Padolę, „bent“ iki Dnepro. .. Jie griežtai skelbė, kad buržuazinė Lenkija turinti būti atkurta — „nuo jūros iki jūros“, atseit, nuo Baltijos iki Juodosios jūros, ir siekė tų kraštų ne tiktai diplomatinėje arenoje, bet ir išliedami upelius savo tautos žmonių ir svetimo kraujo, siekdami ten atkurti savo vieš­ patavimą. Aišku, kad ir lenkų kuriamas Vilniuje Stepono Batoro universitetas turėjo tarnauti lenkų nacionalistinio impe­ rializmo tikslams. Universiteto atidarymo metu ir beveik kasmet iškilminguose aktuose, ypač minint Stepono Bato­ ro 1578 metų aktą apie Vilniaus akademijos įsteigimą, visų svarbiausių kalbų pagrindinė mintis buvo ta, kad tas universitetas yra „lenkų priešakinė pozicija Rytų pa­ kraščiuose“. Teisingiau pasakius, į šį placdarmą jie žiū­ rėjo ne kaip į kultūrinės atramos poziciją, bet kaip į priekinę poziciją svarbiausia politinei agresijai į Rytus, kuriuos jie atvirai ir neatvirai laikė neturinčiais jokios kultūros, jokių tradicijų. St. Batoro universitetas, anot jo vadovo žodžių, turėjo galutinai sucementuoti tuos „pa­ kraščius“ su Lenkija, atseit, turėjo padėti lenkų nacio­ nalistams įvykdyti jų imperialistinius kėslus. Tokios pat 15

tendencijos buvo keliamos ir daugelyje eilinių paskaitų, Vadinasi, ir jaunimo visuomeninio auklėjimo požiūriu Jos ugdė kraštutines nacionalistines lenkų studentų ten-kursai neprisidėjo prie nacionalistinės dvasios ugdymo, dencijas ir nuotaikas, kurstė juos prieš studentus nelenkuaatvirkščiai, kursų vadovybė, pažangieji dėstytojai veikė ir sukeldavo visokius ekscesus prieš studentus kitataujkursuose besimokantį jaunimą priešinga tai dvasiai čius, pavyzdžiui, lietuvius, žydus. linkme. Tačiau, nepaisant to, universitete, jo dėstytojų tarpt: buvo ir pažangių elementų, kurie nepalaikė šovinistinių KAUNO UNIVERSITETAS nuotaikų, priešingai, kiek anomis sąlygomis buvo g a lim a i KITOS AUKŠTOSIOS MOKYKLOS BURŽUAZINĖJE LIETUVOJE pT m inėtM rka\w niX V ^rof. J* o te m b s k im(daba™pTn"’l To meto vyriausybė, būdama priversta skaitytis su gy­ nės universiteto profesorius), biologas prof J. Dembovs-'“ ™0 ¡;e‘kalav>ma>| 'r su Aukštųjų kursų egzistavimu, k is - v ė lia u buvęs Lenkijos Mokslų akademijos prezidem 9? 2 metl* vasar/ ° ' f dlehn? nutar.e ,?t(ldai yti Kaune vais­ tas; matematikas prof. J. Rudnickis (miręs), botanikos yblni unlversitetą. Nors buvo paskelbta, kad universitetas prof. M. Tžebinskis (miręs) ir kai kurie kiti Pažangesnių!31,1™ ?1 ''e,ks Pa,?aį Vll.?įaus. “ n.!veIs!te ? .stat.utif! taciau M pažanSorios n e n T *— U ‘k l e ^ i " ’pa“ ’" a r t ’ susilpninti kurstomų šovinistinių’nuotaikų zymia| Universitetui spaudžiant, po 3 mėnesių įstatymo tvarka Reikia pasakyti, kad panašios šovinistinės tendencijosbuvo paskelbtas kursų paruostas, nors ir apkarpytas, bet ir nuotaikos buvo svetimos Aukštiesiems kursams ir jd vis delto pusfet,!nf! lberalu,?' universiteto statutas, studentams. Net ir tuomet, kai nacionalistiniai Lenkijįf Y ' saose .fakultetuose (be teologijos) tuojau pradėjo imperialistai, inscenizavę Želigovskio „sukilimą“, kurid v'elkt' (du..plrmieJ1, kursal !U i eVkeJ? skublal ruost! s aprU‘ dėka jiems pavyko pagrobti Lietuvos sostinę Vilnių, ėmt P1? !1 treciuosius kursus Del to jau pirmomis dienomis skverbtis gilyn į Lietuvą, nekilo kursų klausytojų b$ dės § tytojų balsų, reikalaujančių vartoti kokias nors represija^ vo reikalams t k 5 ka b n s. prieš lenkų tautybės klausytojus, kurių grupė buvo kuri Trūkstant patalpų, daugelį metų labai sunku buvo suose, arba kviečiančių daryti ekscesus prieš lenkų girmne tlk organizuoti ir normaliai atlikti laboratorinius darnaziją ir jos moksleivius. bus, bet ir skaityti paskaitas. Apie tai, kad, pavyzdžiui, Dauguma Stepono Batoro universiteto darbuotojų ii|visi dekanatai turėtų savo kambarius, negalima buvo nė studentų visai nepripažino rusų kultūros ir mokslo. TudsvaJoti- ir todėl dekanai daug metų nešiodavosi fakultetų tarpu kursai ir vėliau Kauno universitetas kiekviena proga bYlas portfeliuose ir, pasidėję jas koridoriuose ant palanatvirai rodė, kaip vertinama pažangi rusų tautos kultūrai ^en priiminėjo interesantus. Antai, pedagogikos ir eksperimentinės psichologijos pa Fakultetams ir studentų skaičiui augant, padėtis pasiskaitose J. Vabalas-Gudaitis visuomet pabrėždavo rūstį darė neįmanoma, todėl po ketverių metų universitetui bupažangiųjų pedagogų pedagogines idėjas, didžiai vertinė vo atiduota didelė dalis namų, statytų valstybinei spausmokslininkų K- Ušinskio, N. Pirogovo, K- Timiriazevo ii| tuvei. Tai patalpų klausimo neišsprendė. Ypač sunki šiuo kitų nuopelnus. Mechanikos profesorius P. Jankauskaš atžvilgiu buvo matematikos-gamtos fakulteto padėtis, nes labai vertino senesniųjų rusų mokslininkų ir tarybini^ jo laboratorijos turėjo aprūpinti ne tik savo, bet ir dviejų mokslininkų nuopelnus. Net V. Čepinskis, vėliau tapęs kitų didelių fakultetų — medicinos ir technikos — studenKauno universiteto rektoriumi, nepasižymėjęs savo pažim tus. Fakulteto vadovybei primygtinai reikalaujant, po rų pastovumu, vienu požiūriu buvo visuomet vienodai ii 5 metų matematikos-gamtos fakulteto fizikos ir matemanuoširdžiai nusiteikęs: jis labai vertino K. Mendelejeve tikos įstaigoms (laboratorijoms, kabinetams, dirbtuvėms) genijų, be to, kaip fizinės chemijos profesorius,— rust] Aleksote buvo pradėti statyti specialūs rūmai. Statyba mokslininko M. Lomonosovo nuopelnus, Levą Tolstojų, it ilgai užtruko (dėl lėšų stokos 2 metams statyba buvo nutai karštai pabrėždavo savo paskaitose ir susirinkimuose, traukta), ir tuo tarpu pasidarė katastrofiška technikos 16

12

“

2925

17

fakulteto padėtis, todėl vyriausybė nutarė apie trečdalį statomųjų rūmų patalpų skirti technikos fakultetui. Ilgamečiui medicinos fakulteto dekanui prof. V. Lašui energingai reikalaujant, vėliau dar buvo pastatyti specia­ lūs rūmai medicinos fakulteto teorinėms katedroms, taip pat dideli namai akių, ausų, gerklės ligų klinikoms ir pagaliau prieš antrąjį pasaulinį karą buvo pastatytos ge­ rai įrengtos Kauno klinikos. Be to, dideliame plote įreng­ tas botanikos sodas su šiltnamiais, sukurtas turtingas gam­ tos muziejus, kurio svarbiausi objektai buvo jo organiza­ toriaus prof. T. Ivanausko sumedžioti ir padovanoti eks­ ponatai. Nors buvo nemaža pastatyta, patalpų klausimas uni­ versitetui, apėmusiam galima sakyti, ir politechnikos instituto mokslo dalykus, visą laiką sudarė didelių rūpes­ čių ir sunkumų. Dėl kiekvieno patalpų grindų kvadratinio metro tekdavo aštriai vieniems su kitais kovoti ir fakulte­ tams, ir katedroms. Visa tai labai trukdė darbą. Antras didelis sunkumas buvo tas, kad lėšų universi­ tetui aprūpinti mokslo priemonėmis buvo skiriama šykščiai. Dėl to eksperimentiniai fakultetai negalėjo įsigyti pakanka­ mai mokslo priemonių — aparatūros, chemikalų, knygų ne tiktai rimtesniam moksliniam darbui, bet net pačiam moky­ mo procesui ir būtiniausiai studentų praktikai atlikti. Tai taip pat versdavo fakultetus ir jų pagalbines mokslo įstai­ gas kartais net labai piktai kovoti savitarpy dėl kuklių sąmatų paskirstymo, kad galėtų įsigyti vieną arba kitą aparatą, užsakyti žurnalą arba net atskirą knygą. Trečias, irgi didelis universiteto sunkumas buvo mažas etatų skaičius. Ilgą laiką daugeliui katedrų buvo skirta tiktai po vieną profesorių arba docentą. Labai etatų trūko eksperimentiniuose fakultetuose. Matematikos-gamtos fa­ kultetas, kaip minėta, daugeliu svarbių kursų ir laborato­ rine praktika turėjo aprūpinti beveik pusę visų universite­ to studentų. Todėl fakultetas nuolat rūpinosi, kad būtų padidinti etatai ir sąmatos. Dėl to kai kas vyriausybėje ir seime kėlė klausimą dėl to „brangaus“ fakulteto likvi­ davimo. Tuo tarpu Kauno universiteto matematikos-gam­ tos fakulteto visos 12 katedrų vyresniojo mokslo persona­ lo tuomet turėjo iš viso tik 17 žmonių. Panašios Rygos universiteto 12 katedrų tokio personalo tuo metu turėjo 27, Helsinkio universitete — 42, Karaliaučiaus — 24, Je­ nos — 23, Sofijos — 25, Mesinos — 22, Upsalos — 42 asme­ nis ir pan., nekalbant jau apie didžiausius universitetus: 1«

Berlyno — 48, Paryžiaus — 52, Miuncheno — 54.'Be to, ki­ tų palyginimui paimtų universitetų atitinkami fakultetai arba 12 jų katedrų neturėjo aprūpinti mokslu ir praktika technikos specialybių studentų, kai tuo tarpu 8 mūsų fa­ kulteto katedros turėjo skaityti daug kursų ir vesti prakti­ ką technikos fakulteto jaunesniųjų kursų trijų specialybių studentams. Dekano pateiktosios informacijos buvo tiek įtikinamos, kad sumanymas mažinti matematikos-gamtos fakulteto etatus buvo atsiimtas. Žinoma, klausimai apie to fakulteto likvidavimą tiktai dėl akių buvo keliami finansiniais sumetimais. Tikroji priežastis buvo ta, kad tuometiniai valdantieji žmonės labai nepalankiai žiūrėjo į matematikos-gamtos fakultetą, kaip į laisvesnės minties ir laisvesnio mokslo židinį, subūrusį daugumą pažangių mokslo darbuotojų, skleidusių mokslinę materialistinę ideologiją. Ir iš tiesų tas fakultetas buržuazinės valdžios metais paruošė mokslinius kadrus, kurie sudarė pagrindą ne tiktai trims tarybinio Vilniaus valstybinio universiteto fakultetams (fizikos-matematikos, chemijos ir gamtos mokslų fakultetai), bet kurie ir iki šiol dirba atsakingus darbus LTSR Mokslų akademijos moksliniuose institutuose (chemijos, fizikos, gamtos moks­ lų), Kauno Politechnikos institute ir kitose LTSR aukš­ tosiose mokyklose. Daugelis fakulteto profesorių ir docen­ tų būdavo apkrauti aukščiau visų normų, t. y. ne tiktai būtinomis paskaitomis, bet ir turėjo atlikti kitus darbus, kuriuos paprastai atlieka jaunesniojo personalo nariai: vesti studentų pratybas, vadovauti praktikos darbams, tai­ syti daugybę namų, kontrolinių, egzaminų darbų, net pa­ ruošti eksperimentus paskaitoms demonstruoti; be to, kai kurie dėstytojai per metus turėdavo išegzaminuoti 600— 700 studentų, nes kai kuriuos studentus tekdavo egzami­ nuoti po du, tris kartus. Jaunesniojo ir pagalbinio mokslo personalo etatai Kauno universitete buvo dar mažesni. Antai matematikosgamtos fakulteto trys matematinės katedros ilgus metus turėjo tiktai vieną asistentą, vėliau — du, ir nė vieno la­ boranto; kitos katedros daugiausia turėjo po vieną asis­ tentą ir tik fizikos ir chemijos katedros — po 2 asistentus, po 1 preparatorių ir po 2—3 laborantus. Savaime aišku, kad neracionaliai apkrautam eiliniu pedagoginiu darbu vyresniajam mokslo personalui sunku buvo atlikti antrą svarbią aukštosios mokyklos darbuotojo 19

pareigą — vykdyti mokslinį tiriamąjį darbą; be to, tam darbui fakultetai dar nebuvo aprūpinti reikiamomis prie­ monėmis ir pagalbinėmis mokslo įstaigomis. Jaunesniajam mokslo personalui, dar labiau apkrautam eiliniais darbais su studentais, sąlygos kelti savo moksli­ nes kvalifikacijas buvo nepaprastai sunkios. Tuo tarpu kito kelio ruoštis profesūrai, kaip per asistentūrą, nebu­ vo, ir tiktai vienas kitas daugiau pasiturintis žmogus galėjo savo lėšomis ruoštis mokslinei karjerai. Po ilgos kovos buvo iškovotos šešios metinės stipendijos visiems septyniems fakultetams jaunesniojo mokslo personalo na­ riams siųsti į užsienį pasitobulinti. Žinoma, tai buvo lašas jūroje. Dėl tokios padėties svarbų kiekvienos aukštosios mo­ kyklos uždavinį — gabesnius studentus įtraukti į jaunes­ nįjį personalą ir toliau įtraukti juos į paruošiamuosius kadrus — fakultetai kai kada spręsdavo net neteisėtu ke­ liu. Stipendijų vargingiems studentams buvo skiriama labai maža, iš viso 3—4% visų studentų. Iš šių stipen­ dijų fakultetai kartais skirdavo stipendijas tokiems stu­ dentams, kurie neoficialiai įsipareigodavo atitarnauti la­ borantais ir net asistentais. Administracinis fakultetų personalas buvo labai ma­ žas. Antai matematikos-gamtos fakulteto dekanas, turėjęs iš pagrindų organizuoti įstaigą, pirmuosius dvejus metus dirbo vienui vienas, neturėdamas nė vieno techninio padė­ jėjo. * * * Be Kauno universiteto, buržuazijos valdymo metais Lietuvoje veikė dar trys aukštosios mokyklos: Žemės ūkio akademija, Veterinarijos akademija, Kauno konservatorija. Prie Kauno universiteto matematikos-gamtos fakulteto universiteto statutu buvo priskirtas agronomijos-miškininkystės skyrius. Fakultetas buvo suorganizavęs jį, numaty­ damas, kad jis, kai tinkamai paaugs, bus išskirtas iš fa­ kulteto ir taps savitu agronomijos-miškininkystės fakul­ tetu arba gal ir dviem fakultetais. Agronomijos-miškininkystės skyrius veikė beveik dve­ jus metus. Fakulteto buvo numatyta įkurti tam skyriui mokomąjį ūkį beveik Kauno priemiestyje, Noreikiškių dvare, kuris priklausė valstybei. Tačiau besirūpinančiam tuo reikalu fakulteto dekanui žemės ūkio ministras paaiš­ 20

kino, kad tas dvaras esąs reikalingas kitai įstaigai, ne­ galįs būti pavestas universitetui, o agronomijos studentai gamybinę ir mokomąją praktiką galį atlikti Dotnuvos že­ mės ūkio technikume. Tačiau netrukus tas dvaras buvo parduotas vyriausybės siųstam į užsienį „stipendininkui“ P. Karveliui, o iš agronomijos fakulteto žemės ūkio mi­ nistras nutarė sukurti aukštąją agronomijos-miškininkystės mokyklą. Dėl to buvo iškilę gana karšti ginčai ne tik vyriausybės organuose, bet ir spaudoje, kadangi dar ne laikas buvo skaldyti ir taip negausias mokslo pajėgas, tuo tarpu agronomijos mokslus buvo geriau koncentruoti universitete, kuris žymią dalį pedagoginio darbo su agro­ nomijos studentais galėjo atlikti turimo personalo pajėgo­ mis. Lėšų mokslo priemonėms buvo skiriama tiek mažai, kad neracionalu jas buvo ištaškyti, lygiai kaip netiko‘jas eikvoti dvigubam administraciniam personalui. Agronomi­ jos mokykla buvo numatyta kurti Dotnuvos dvare, apie 60 km nuo Kauno. Tačiau visi tie motyvai nepaveikė žemės ūkio ministro kunigo M. Krupavičiaus, ir 1924 metais Dotnuvos žemės ūkio technikumas buvo reorganizuotas į Žemės ūkio aka­ demiją, į kurios personalo branduolį ministras paskyrė daugiausia jam pageidaujamus žmones. Buvo paruoštas akademijos statutas, kuriame nebeliko liberališkumo žy­ mių, dar Aukštųjų kursų iškovotų universiteto statutui: žemės ūkio ministras turėjo galią skirti ir atleisti akade­ mijos personalo narius, nesiskaitydamas su jos nuomone. Materialiniu atžvilgiu Žemės ūkio akademija buvo ap­ rūpinta geriau, negu universitetas. Ji įsikūrė gana erd­ viuose rūmuose, kurie prieš pirmąjį pasaulinį karą buvo pastatyti žemės ūkio technikumui. Jos studentų skaičius visą laiką buvo ribotas, todėl jai neteko iš pat pradžių vargti dėl patalpų trūkumo. Be pagrindinių rūmų, buvo daug gyvenamųjų namų ir ūkiškų pastatų, todėl ir mokslo personalas, ir beveik visi studentai buvo aprūpinti gyve­ namuoju plotu. Akademijai paskirtas didelis ūkis sudarė neblogas sąlygas studentų praktikai, tik toji praktika atro­ dė nesuderinta su tuometinėmis krašto ūkio sąlygomis: mokomasis ūkis buvo labai didelis, tuo tarpu krašte vy­ ravo smulkūs ūkiai, todėl buvo neaišku, kam ruošiami agronomai, ar tiktai dvarams tvarkyti? Lėšų mokslo priemonėms akademija gaudavo negau­ siai, o universitetui jos buvo labai mažinamos, motyvuo­ jant, kad ir antrai aukštajai mokyklai jų nemažai reikia. 21

Šiuo metu Žemės ūkio akademija ir mokomasis ūkis studentams yra įkurdintas Noreikiškėse, prie Kauno. Stu­ dentų dabar akademijoje mokosi bent penkiolika kartų daugiau, negu jų buvo Dotnuvos Žemės ūkio akademijoje. Ten pat dabar baigiamos statyti erdvios patalpos pagal­ binėms įstaigoms ir bendrabučiai tūkstančiams studen­ tų gyventi. Keletą metų prieš antrąjį pasaulinį karą veikusi Kaune muzikos mokykla buvo pertvarkyta į Valstybinę konserva­ toriją. Jai veikti buvo sudarytos kuklios sąlygos, ir ji išleido tiktai keliolika muzikos mokslo specialistų. Jauniausioji buržuazinės Lietuvos aukštoji mokykla buvo Kauno Veterinarijos akademija. Ji buvo gana racio­ naliai aprūpinta pastatais ir ūkiniu plotu. \ ją buvo pri­ imama ribotas studentų skaičius — prieš karą joje buvo tik 60 studentų. Labai mažas buvo akademijos mokomasis personalas, nes daugelį kursų jos studentai išklausydavo universitete; ten atlikdavo ir daug praktikos darbų labora­ torijose ir kitokiose pagalbinėse įstaigose. Tarybiniais laikais veterinarijos akademija išplėsta, mokslo personalo ir studentų skaičius keleriopai padidėjo. BURŽUAZINIŲ LAIKŲ STUDENTIJA

Kauno universiteto studentijos reikalai buvo visai ne­ sutvarkyti. Turtingų tėvų vaikai sekė Vokietijos turtingųjų studentų — buršių papročius. Ten buržuazinis jaunimas iš tradicijos naudojosi universitetuose laisve dirbti arba ne­ dirbti, savivaliauti, daryti visokias išdaigas. Buvo panašių reiškinių ir Kaune. Buržuazinių sluoksnių tėvų sūneliai nelabai sielojosi dėl mokslo, daugiau galvojo, kaip links­ miau praleisti laiką. Pasipuošę prašmatniomis, vokiško tipo korporantiškomis kepuraitėmis ir kaspinais, jie lankė dažnus „labdaringus“ balius, vakarėlius, alučius. Dėl to buvo atsiradęs „amžinojo studento“ tipas, atseit studento, kuris studijavo universitete gal dešimtį metų ir nežinojo, kada baigs tokias „studijas“. Tačiau į universitetą įstodavo ir tokių jaunuolių, o kar­ tais ir pagyvenusių žmonių, kurie savomis jėgomis vargais negalais buvo baigę vidurinį mokslą vakarinėse gimnazi­ jose arba eksternais. Jų padėtis universitete buvo labai sunki: už mokslą reikėdavo mokėti, stipendijų buvo skiria­ ma tiek maža, kad jas gaudavo tiktai 3—4% studentų, 22

todėl nepasiturintys studentai turėdavo patys užsidirbti pragyvenimui. Tos dvi studentų kategorijos, visai priešingų materia­ linių sąlygų veikiamos, vienodai lėtai ėjo mokslus: vieni dėl išdykavimo, kiti dėl skurdo arba pašalinių darbų. Vidutinis Kauno universiteto studentų mokslo eigos laikas sudarė apie septynerius su puse metų, nors visų fakultetų, išskyrus medicinos, mokslo planai buvo sudaryti ketveriems metams. Vadinasi, studentas Kauno universitete išbūdavo vidutiniškai beveik du kartus ilgiau, negu rei­ kėjo pagal studijų eigos taisykles. Buvo ir tokių studentų, kurie, šiaip taip prasistumdami savo menkais pašaliniais uždarbiais, neskubėdavo baigti aukštojo mokslo, nes baigus, jiems iškildavo sunkiai iš­ sprendžiamas uždavinys: kur gauti darbą? Ypač sunku buvo tiems, kurie nepriklausė valdančioms buržuazinėms partijoms ir nepripažino jų ideologijos. Žymiai geresnė buvo teologijos-filosofijos fakulteto stu­ dentų padėtis. Jų dauguma (kunigai arba busimieji kunigai) gyveno dvasinėje seminarijoje, valstybės išlaikomi, arba, taip pat neblogai aprūpinti, kunigų įkurtuose inter­ natuose ir vienuolynuose. To fakulteto filosofijos skyrius palengvintu būdu ruošdavo beveik visų specialybių moky­ tojus. Salia pagrindinių tame fakultete dėstomų dalykų (filosofijos, pedagogikos ir kt.) jo studentai, atsiųsti į ma­ tematikos-gamtos fakultetą, išklausydavo vieną kitą ma­ tematikos, fizikos, gamtos mokslų kursą ir tada gaudavo tų dalykų mokytojo teises. Švietimo ministerija palankiau žiūrėjo į tokius greitai iškeptus specialistus, negu į kitų fakultetų rimtai paruoštuosius, ir noriai juos skirdavo mo­ kytojais. Todėl paskutiniais buržuazijos valdymo metais, ryškėjant inteligentų konkurencijai, daugelis jaunuolių, ypač merginų, norinčių ateityje gauti darbo vidurinėse mokyklose, net prieš savo įsitikinimus stodavo į teologi­ jos-filosofijos fakultetą. Juos viliojo ne tik tai, kad šiame fakultete mokslas buvo lengvesnis, bet ir tai, kad čia buvo daugiau galimybių gauti stipendiją, nes, be vals­ tybinių stipendijų, kunigai ir katalikiškos organizacijos čia skirdavo dar savas. Kauno universiteto studentų buitiniais reikalais bur­ žuazinė vyriausybė nesirūpino. Universitetas neturėjo nė vieno savo bendrabučio. Bendrabučius pradėjo statytis tiktai atskiros studentų korporacijos ir, žinoma, tiktai sa­ vo nariams. Pirmoji gana didelius namus pasistatė atei­ 23

tininkų korporacija, kurią labai rėmė valdžia ir kunigija. Vėliau, kai į valdžią atėjo tautininkai, jie padėjo pasi­ statyti savo bendrabučius studentų tautininkų-jaunalietuvių korporacijai. Pažangių įsitikinimų studentai ne tiktai neturėjo savo bendrabučio, bet net pastovios legalios organizacijos, kuri būtų galėjusi jais rūpintis: jų organizacijos įvairiais pre­ tekstais buvo uždaromos. Tiesa, „Žiburėlio“ draugija, re­ miama pažangiosios visuomenės, samdomuose privatiniuo­ se nameliuose laikė nedidelį bendrabutį, kuriame gyveno pažangesni moksleiviai, jų tarpe ir keletas studentų. Kiek geresnė studentų padėtis buvo, kaip minėta, Že­ mės ūkio akademijoje. Dotnuvoje ji turėjo pakankamai pastatų, todėl galėjo beveik visus savo studentus aprūpin­ ti bendrabučiais. Juose buvo įrengtos virtuvės, kurios pri­ imdavo iš studentų tėvų maisto produktus. Todėl nemaža ir vidutinių valstiečių leisdavo savo vaikus į tą mokyklą. Socialinės kilmės ir padėties požiūriu studentija nebu­ vo vienalytė. Jos daugumą sudarė valstiečių vaikai. Pra­ sidėjus I pasauliniam karui, daug mokyklų išvyko į Rusi­ jos gilumą. Ten moksleivius išlaikė ir mokė pabėgėliams šelpti komitetai. Dalis jų, karui baigiantis, gavo brandos atestatus ir vėliau sudarė pagrindinį Aukštųjų kursų klau­ sytojų kontingentą. Daugelis jų buvo vargingi. Keletui metų praslinkus, ėmė reikštis didesnė studentų diferenciacija: atsirado daugiau studentų, kilusių iš mies­ to, iš įvairių vietinės buržuazijos sluoksnių. Iš kaimo, žinoma, daugiau galimybių stoti į aukštąją mokyklą turė­ jo dvarininkų, buožių ir vidutinių valstiečių vaikai. Maža­ žemių valstiečių vaikų aukštojoje mokykloje buvo maža. Dėl tokios socialinės studentų diferenciacijos ryškėjo ir jų ideologiniai bei politiniai skirtumai. Didžiausią stu-j dentų masę sudarė ateitininkai. Jie buvo klusnūs klerika-i lams. Kai valdžia pateko fašistams tautininkams, ateiti­ ninkų opozicija jai mokykloje buvo pasyvi. Studentai tautininkai vystė energingą propagandą prieš kairiuosius ir prieš žydų tautybės studentus, ypač medicinos fakultete. Tautininkai jaunalietuviai kairiųjų pažiūrų studentams trukdė daryti susirinkimus, reikalavo uždaryti jų organizacijas ir pan. Tačiau kairiųjų studentų, kuriems vadovavo pogrindi­ ninkai komunistai ir komjaunuoliai, veikla buvo jaučiama vis labiau ir labiau, ir jų autoritetas bei simpatijos jiems augo. 24

*

*

*

Reziumuojant, kas pasakyta apie Lietuvos aukštąją mokyklą buržuazijos valdymo metais, reikia pripažinti, kad jos darbo sąlygos tikrai buvo sunkios: mokslo darbuo­ tojų etatai buvo labai kuklūs, kai kuriose srityse, kaip mi­ nėta, beveik perpus mažesni, negu kituose universitetuose. Tiems negausiems žmonėms reikėjo labai daug jėgų ir laiko skirti organizaciniams ir administraciniams darbams, kuriant fakultetus, katedras, pagalbines mokslo įstaigas, esant, be to, aukščiau normos apkrautiems pedagoginiu darbu. Todėl mokslo darbuotojų pastangos buvo daugiau­ sia sukauptos studentų mokymui. Studentai reikiamą kiekį žinių gaudavo, bet jos buvo daugiau teorinio pobūdžio, gal perdaug bendros, nespecializuotos, atitrukusios nuo gyvenimo. Ta prasme gal racionaliau buvo organizuotas ir sutvarkytas medicinos fakulteto darbas: ten mokslo dar­ buotojai ir studentai aiškiai žinojo, vieni — ką turi duoti, antri — ko siekia, ir ką jie, baigę mokslus, gaus pritaikyti. Mokslinė universiteto darbuotojų produkcija tokiomis sąlygomis negalėjo būti gausi ir turtinga. Humanitarinių mokslų srityje buvo tyrinėjama kalba, literatūra, istorija ir jų dėstymo reikalai. Literatūrine produkcija pasireiškė teologijos-filologijos fakultetas, leidęs ištisą eilę žurnalų: bendresnį literatūrinį — „Židinį“ ir eilę specialių savo sri­ ties leidinių: „Soter“, „Logos“, „Theodiicea“ ir kitų, vis prašmatniais graikiškais pavadinimais. Tie žurnalai buvo užpildomi ne kokiais kruopščiais moksliniais tyrimais, fak­ tų rinkimais, bet griežtai nustatytų dėsnių atpasakojimais, aiškinimais ir tikybine propaganda. Matematikos-gamtos fakultetas Kaune išleido savo mokslinio žurnalo „Matematikos-Gamtos fakulteto darbai“ 9 tomus. Juose savo darbus skelbė daugiausia gamtos mokslų skyriaus darbuotojai, tyrinėję Lietuvos florą, fau­ ną, vandenis, mineralus ir žemės gelmes. Kukliausiai žur­ nale pasireiškė fakulteto matematikai: jų tiktai keturi paskelbė ten savo mokslinius darbus (O. Folkas, P. Kati­ lius, O Stanaitis ir Z. Žemaitis). Kituose mokslo popu­ liarinimo žurnaluose jie pateikė eilę staipsnių ir platesnei visuomenei. Be to, fakultetas išleido: O. Folko — „Dife­ rencialinių lygčių vadovėlį“ (2 t.) ir P. Katiliaus — „Ana­ lizinę geometriją“; fakultetinė studentų matematikų drau­ gija litografiniu būdu išleido Z. Žemaičio — „Diferenciali­ nio ir integralinio skaičiavimo paskaitas“ (2 t., du lei­ dimai) ir V. Biržiškos — „Tikimybių teoriją“. 25

Sąlygos naujiems moksliniams kadrams ruošti buržua­ ziniais metais, kaip sakyta, buvo nepalankios. Matemati­ kos-gamtos fakultetas visada pasinaudodavo ne tik savo, bet kartais ir kitų fakultetų stipendija, skirta jaunes­ niojo mokslo personalo nariams pasitobulinti užsienyje, nes kiti fakultetai kartais tam tikru momentu neturėdavo tinkamo kandidato komandiruotei arba reikiamos doku­ mentacijos (susitarimo su atitinkama užsienio moksline institucija). Tuo būdu fakultetui pavyko net 15 jaunesnio­ jo personalo narių, kitus ir po 2 metus išlaikyti užsieni­ nėse komandiruotėse, kuriose jie beveik visi gražiai pasi­ reiškė, kai kurie ir labai kūrybiškai pasidarbavo moksle, kaip antai: J. Matulis, K- Baršauskas, J. Dagys, P. Sla­ vėnas, P. Braždžiūnas. Tokiomis nepalankiomis ir sunkiomis organizacinio laikotarpio sąlygomis matematikos-gamtos fakultetui vis dėlto pavyko paruošti rimtų mokslinių kadrų, kurie Vil­ niuje sudarė trijų tarybinio universiteto fakultetų (matematikos-fizikos, chemijos ir gamtos mokslų), LTSR Moks­ lų akademijos pagrindinį personalą, davė kvalifikuotų mokslinių darbuotojų ir kitoms Lietuvos aukštosioms mokykloms: Kauno Politechnikos institutui, 2emės ūkio akademijai, Vilniaus Valstybiniam pedagoginiam insti­ tutui. TARYBŲ LIETUVOS AUKŠTOSIOS MOKYKLOS

Rašydamas apie Lietuvos aukštosios mokyklos atkū­ rimą buržuazijos valdymo laikais, autorius siekė nušvies­ ti jos pirmuosius sunkius žingsnius buvusioje visiškoje bekelėje ir priminti darbus, kuriuos šiuo metu gali prisi­ minti tiktai vienas antras išlikęs jų dalyvis. Ne tiktai dabartiniams mūsų studentams, bet ir daugeliui jaunes­ nių mokslo darbuotojų jie jau yra nežinomi. Tas pat pa­ sakytina ir apie pirmuosius Lietuvos tarybinės vyriausy­ bės ta linkme atliktus žygius. Pravartu ir juos prisiminti, nesiekiant nušviesti visą, vėliau nepaprastai išaugusį ir išbujojusį mūsų tarybinį mokslą. 1918 metų gruodžio mėnesį Vilniuje įvykęs darbininkų ir valstiečių tarybų suvažiavimas sudarė tarybinę vyriau­ sybę su Vincu Mickevičium-Kapsuku priešaky. Kovoda­ ma žūtbūtinę kovą su Vakarų imperialistų remiamos Lie­ tuvos buržuazinės valdžios kariuomene ir su besiveržusiais l Baltarusiją ir į Lietuvą nacionalistinės ponų Lenkijos legionais, jauna tarybinė vyriausybė vienu pirmųjų savo 26

rūpesčių laikė ir Vilniaus universiteto atkūrimą. 1919 me­ tų kovo 13 dieną buvo paskelbtas nutarimas — atgaivinti senąją Lietuvos aukštąją mokyklą. Buvo sudaryta speciali komisija nutarimui vykdyti, atiduota jos žiniai visi pasta­ tai, priklausę senajam Vilniaus universitetui ir paskirtas milijonas rublių tiems pastatams tvarkyti ir pritaikyti uni­ versiteto reikalams. Komisija energingai ėmėsi darbo, ne tiktai pati dažnai posėdžiaudama, bet kviesdama ir platesnius specialistų pasitarimus universiteto ir jo busimųjų fakultetų reika­ lams, mokslų planams ir programoms nagrinėti. Ir šių žodžių autorius, Švenčionių lietuviškos vidurinės mokyk­ los organizatorius ir buvęs tuo metu jos direktorius, V. Mickevičiaus-Kapsuko nurodymu ne kartą buvo kvie­ čiamas į panašius pasitarimus. Buvo nutarta atidaryti žy­ miai išplėstą universitetą. Be įprastinių universitetams keturių pagrindinių fakultetų (istorijos-filologijos, teisėsekonomikos, fizikos-matematikos ir medicinos), buvo nu­ tarta atidaryti ir naujus pedagogikos ir statybos fakulte­ tus; be to, suorganizuoti parengiamuosius kursus prie universiteto, kad proletariato jaunimas, nebaigęs pilno vidurinio mokslo, galėtų būti universiteto darbuotojų pa­ ruoštas vienos ar kitos specialybės studijoms. Komisijai buvo pavesta įrengti bendrabučius studentams ir kursan­ tams — darbininkų ir vargingųjų valstiečių vaikams apgy­ vendinti. V. Mickevičius-Kapsukas ragino komisiją spar­ čiau dirbti, norėdamas, kad Vilniaus universitetas jau tų pačių 1919 metų rugsėjo mėnesį galėtų pradėti veikti pilnu tempu. Be to, LTSR Švietimo liaudies komisariatas tų pačių metų balandžio 2 d. nutarė sėkmingam meno kultū­ ros ir kūrybos plėtimui darbininkų ir valstiečių tarpe įkurti Vilniuje Dailės akademiją. Visus tuos gražius, kraštui naudingus darbus nutraukė staigus nacionalistinės ponų Lenkijos legionų puolimas ir Vilniaus krašto okupacija. * * * Platūs horizontai mūsų aukštajai mokyklai ir jos stu­ dentijai atsivėrė, kai po buržuazijos viešpatavimo Lietu­ voje ir lenkų okupacijos Vilniaus krašte mokyklų reikalus ėmė tvarkyti tarybinė vyriausybė. Tuojau imta plėsti tu­ rimas mokyklas, įvedant į jas naujas specialybes, orga­ nizuojant naujas katedras, įsteigiant naujas aukštąsias 27

1 lentelė Aukštosios mokyklos ir jų studentų skaičiai

(kiekvienų mokslo metų pradžioje) 1965/66 1940/41 m.m.

Vilniaus Valst. V. Kapsuko v. Universitetas* ........................................ 5199 Kauno Politechnikos institutas .......... Kauno Valst. medicinos institutas .. 234 Lietuvos Žemės ūkio akademija . . . . 84 Lietuvos Veterinarijos akademija Vilniaus Valst. pedagoginis institutas 529 Šiaulių Pedagoginis institutas .......... Kauno Valst. fizinės kultūros ir sporto institutas ............................................ Vilniaus Valst. Dailės institutas . . . . 249 Lietuvos Valst. Konservatorija .......... LTSR KP CK Aukštoji partinė mokykla ............................................... Iš

viso:

................................

6295

1945/45 m.m.

1950/51 m.m.

1955/56 m.m.

1958/59 m.m.

1962/63 m.m

4106

5343

4158 3615 1218 2478 921 5967 2393

5642 4340 1762 3105 981 5312 1491

7682 8757 9557 11755 2273 2500 3721 4042 1065 1120 5445 5878 1634 1992

376 191 301

606 204 406

605 401 520

620 421 554

252 48 252

314

425

405

214

528 1354 127 543 174 2254 789 137 116 351

366 183 263

1963/64 m.m.

Neaki- Vakari­ Filia­ vaizd. niuose luose skyr. skyr.

Iš viso stu­ dentų

4966 1419 218 2312 682 3482 1524

11107 16292 2787 4364 1263 5759 2533

5539 11095 20718 23963 33328 38044 15364

1562 6091 200

615 5120

589 476 643

100 76

570 8029

5735

46383

* Vilniaus universiteto studentų skaičiai 1946/51 m.m. rodomi kartu su dar veikusio Kaune universiteto dalies stu dentų skai­ čiais. Be to, riuo 1945 m. pažymėli bendri stacionarinių, neakivaizdinių ir vakarinių skyrių stu dentų skaičiai.

mokyklas; įkurta aukščiausia mokslo įstaiga — LTSR Mokslų akademija. Deja, ir šiuo kartu neilgai truko tas didelis kūrybinis darbas. Klastingas fašistinės Vokietijos puolimas prieš Tarybų Sąjungą nutraukė plataus Lietuvos aukštųjų mokyklų vys­ tymo darbą. Labai nukentėjo ir pačios mokyklos: okupaci­ jos pradžioje kad ir suvaržytai veikęs Vilniaus Valstybi­ nis universitetas vėliau buvo uždarytas, apardytas ir api­ plėštas; Žemės ūkio akademijos rūmai (Dotnuvoje) su­ sprogdinti, kitų mokyklų patalpos užimtos ir pan. H:

&

#

Karui dar nesibaigus, kai tiktai hitlerininkai buvo iš­ vyti iš Vilniaus ir Kauno, Tarybinė vyriausybė sudarė vi­ sas sąlygas mūsų aukštosioms mokykloms atkurti, nau­ joms steigti, studentijai visokeriopai aprūpinti. Išsamiai aprašyti ir išanalizuoti, kaip buvo vystomos aukštosios mokyklos Tarybų Lietuvoje, būtų ilgas ne vieno žmogaus darbas. Šių atsiminimų autorius toliau pateikia tik žiups­ nelį oficialių statistinių žinių, bent kiek jas paaiškindamas ir gretindamas su tuo, kas buvo buržuazijos viešpatavimo laikais. 1 lentelė kalba labai aiškiai, vis dėlto ji ne visa pasako. Buržuazijos valdymo laikais Kaune veikė 4 aukštosios mokyklos. Lentelėje 1940 metų skiltyje paminėtoji penk­ ta — Vilniaus Valstybinis pedagoginis institutas — buvo įkurta jau tarybiniais laikais. Veikęs Kauno universitete medicinos fakultetas buvo pertvarkytas į savarankišką aukštąją mokyklą — Kauno Medicinos institutą ir vietoj buvusio kuklaus technikos fakulteto sukurta stambiausia Lietuvoje aukštoji mokykla — Kauno Valstybinis politech­ nikos institutas. Be to, įsteigtos dar 4 aukštosios mokyk­ los ir tuo būdu Tarybų Lietuvoje šiuo metu veikia 11 aukš­ tųjų mokyklų. Kai kurios respublikos aukštosios mokyklos turi savo filialus kituose miestuose — Vilniaus universitetas turi Kaune du filialus su 615 studentų, Kauno Politechnikos institutas turi kituose miestuose net 5 filialus su 5120 stu­ dentų, jo Vilniaus filialas pagal studentų skaičių (dieni­ niame skyriuje— 1284, vakariniame — 2051), pagal visai skirtingas specialybes ir visas darbo sąlygas prilygsta di­ delei savarankiškai aukštajai mokyklai. 29

Naujai steigiamos arba labai sparčiai plečiamos tary­ biniais laikais aukštosios mokyklos (kaip antai KPI) ne­ gavo pakelti nė dalies tų nenormalių sunkumų, kurių tiek turėjo iš pradžių ne tiktai Aukštieji kursai, bet ir Kauno universitetas. Jos visos buvo pirmiausia aprūpinamos pa­ talpomis, mokslo personalu ir kt. Joms sparčiai augant, buvo plečiamos ir patalpos: Vilniaus universiteto fizikos katedroms pastatyti dideli keturių aukštų namai; Vil­ niaus pedagoginiam institutui pastatyti milžiniški centri­ niai rūmai; Kauno politechnikos institutui ir žemės ūkio akademijai prie Kauno pastatyti ištisi miesteliai. Augant studentų skaičiui, mokslo personalo etatai buvo nepalygi­ namai greičiau didinami, negu didėjo studentų skaičiai ir t. t. LTSR Mokslų akademijos, veikimo aprašymas forma­ liai neįeina į šių atsiminimų temą. Tačiau, kalbant apie tarybinių aukštųjų mokyklų įkūrimą ir augimą, negalima aplenkti aukščiausio Lietuvos mokslo židinio. Ji buvo įsteigta, vos tiktai atkūrus pas mus tarybinę santvarką — 1940 m. Iš pradžių atrodė, kad jos darbas neturės gerų perspektyvų sparčiau augti ir truks žmonių, kurie galės intensyviai dirbti mokslo darbą, nes beveik visi mokslo darbuotojai buvo paskendę aukštųjų mokyklų kūrimo ir tolesnio vystymo darbuose. Akademijos gyvavimo ir veiki­ mo 25 metų rezultatai parodė, kad ji nepaprastai greitai išaugo, tapo galingu mokslinio darbo centru, suspietusiu ir išugdžiusiu didelį mokslo darbuotojų kolektyvą. Šiuo metu joje ir jos tyrimo institutuose dirba 610 mokslo dar­ buotojų. Daugelis jų dirba ir pedagoginį darbą mūsų aukštosiose mokyklose, įtraukdami ir akademinį jaunimą į mokslinį darbą. Lyginant buržuazijos valdymo laikais veikusias aukš­ tąsias mokyklas su tarybinėmis, ryškėja ir esminiai jų darbo pobūdžio ir metodų skirtumai. Pirmųjų darbas, kaip minėta, buvo perdaug bendro pobūdžio, nespecializuotas, mažai pritaikytas gyvenimui. Pavyzdžiui, technikos fakul­ teto studentai buvo ruošiami tiktai trims specialybėms; matematikos-gamtos fakultetas dirbo formaliai tiktai pagal savo trijų skyrių planus, tolesnio specializavimo nevykdė; matematiką studijuojantieji buvo visi vienodai ruošiami, galima sakyti, tiktai pedagoginiam darbui. Mažai diferen­ cijuotos studijos vyko ir kituose fakultetuose bei kitose aukštosiose mokyklose. 30

Kitaip suorganizuotas darbas Tarybų Lietuvos aukšto­ siose mokyklose. Jose 1964/65 mokslo metais studentai buvo ruošiami beveik 70-čiai platesnių ir siauresnių specialybių, apie daugelį kurių anksčiau nebuvo mūsų mokyklose nė kalbos, kaip antai: elektroninė technika, biofizika, bioche­ mija, kibernetika ir kt. Joms prireikė daug aukštos kvali­ fikacijos mokslo personalo, daugiau vietos ir sudėtinges­ nių įrenginių. Mūsų aukštosios mokyklos yra tuo pusėti­ nai aprūpintos, be to, joms sudarytos visos sąlygos dar geriau apsirūpinti. Čia joms veiksmingą paramą teikia kitos tarybinės mokyklos ir mokslo įstaigos, ruošdamos aspirantus, priimdamos mokslo personalą pasitobulinti, specialiems darbams atlikti. Taip pat specializuojamiems studentams yra ir mūsų krašte sudarytos galimybės to­ bulintis ne tiktai pačiose aukštosiose mokyklose, bet ir LTSR Mokslų akademijos bei paskirų žinybų mokslinio tyrimo institutuose, kurių šiuo metu yra kelios dešimtys respublikos centre ir kitose vietose (Kaune, Klaipėdoje ir kitur). Taip diferencijuotas ir suintensyvintas akademinio jaunimo ruošimas uždėjo mokslo personalui didesnes pa­ reigas. Bet tas darbas pasidarė mokslo darbuotojams net lengvesnis, nes jis yra paskirstytas keleriopai didesnei kvalifikuotų darbuotojų masei. Taip antai, visam pedago­ giniam darbui, ruošiant studentus matematikos, fizikos ir technikos (inžinerinėms) specialybėms, matematikos ir fi­ zikos katedros Vytauto Didžiojo universitete paskutiniais metais turėjo mokslo personalo iš viso 18 žmonių (4 pro­ fesoriai, 3 docentai, 1 observatorius, 3 privatdocentai ir 7 asistentai). Jie buvo įpareigoti šalia pedagoginio darbo vystyti ir mokslinio tyrimo darbą, ruošti vadovėlius. Jie tai kiek galėdami vykdė. Dabartiniu metu pagal oficialius statistinius duomenis fizikos ir matematikos mokslų srityje 1964/65 mokslo me­ tais dirbo 457 matematikai ir fizikai. Tiesa, matematiką ir fiziką studijuojančių studentų skaičius keleriopai padi­ dėjo, bet mokslinio pedagoginio personalo skaičius ne bū­ tinai turi augti lygiu spartumu. Mokslinio pedagoginio personalo darbas aukštosiose mokyklose pasidarė norma­ lesnis, labiau specializuotas ir dėl to turėjo padidėti jo mokslinė produkcija. Ir iš tiesų, jei Kauno universiteto matematikos-gamtos fakulteto moksliniame žurnale „V. D. U. Mat.-Gamtos F-to Darbai“ per visus universi­ teto veikimo 18 metų pasireiškė tiktai 4 fakulteto mate­ 31

matikai, tai pokariniais laikais mūsų tarybiniai matema­ tikai yra paskelbę Mokslų akademijos, Vilniaus universi­ teto, pedagoginio instituto žurnaluose ir vėliau bendrame „Lietuvos Matematikos Rinkinyje“ (dalis jų ir sąjungi­ niuose žurnaluose) apie 250 mpkslinių darbų. Kai kurie darbai yra pasaulinės reikšmės. TARYBINĖ STUDENTIJA

Radikaliai pasikeitusios, racionaliau tvarkomos tarybi­ niais laikais mūsų krašto aukštosios mokyklos neabejoja­ mai turėjo teigiamai paveikti mūsų studentiją. Suinten­ syvinto, daugiau suindividualinto studentų darbo pirmas rezultatas buvo žymiai sutrumpėjęs studijų laikas. Dabar to laiko vidurkis beveik neprašoka laiko, mokslų planuo­ se skirto paskiroms specialybėms Įsigyti (penkeri, penkeri su puse, šešeri metai). Tuo tarpu buržuazijos valdymo metais, kaip matėme, studento studijos vidutiniškai truko iki septynerių su puse metų, nors mokslo planai buvo sudaryti ketverių metų ir tiktai medicinos fakultete — penkerių metų darbui. Vadinasi, tarybinės studentijos dar­ bingumas yra padidėjęs. Ta linkme akademinį jaunimą neabejojamai veikia partijos ir tarybinės vyriausybės sudarytos materialinės sąlygos, kokių studentija neturi nė vienoje kapitalizmo ša­ lyje, būtent: 1) visas mokslas yra nemokamas; 2) visi studentai, neatsilieką studijose, yra aprūpinami valstybinėmis stipendijomis, didėjančiomis pagal augan­ čius vyresniųjų kursų studentų poreikius arba atsižvel­ giant \ ypatingą studentų pažangumą moksle. Stipendijos neskiriamos tiktai tiems studentams, kurių tėvų pajamos prašoka tam tikrą normą. Šiais mokslo metais LTSR aukštosiose mokyklose 16 670 stacionarinių (dieninių sky­ rių) studentų, t. y. 73% viso jų skaičiaus, gauna stipendi­ jas, vadinasi, tarybiniai studentai nėra priversti gaišti lai­ ką uždarbiavimui, kad galėtų pragyventi ir mokytis; 3) didelė pagalba akademiniam jaunimui, ypač kilu­ siam iš kaimo vietovių arba kitų miestų, yra studentų bendrabučiai. Mūsų aukštosios mokyklos gana gerai jais aprūpintos ir kasmet vis turtėja naujai statomais. Šiais mokslo metais 11 177 stacionariniai studentai, atseit be­ veik 50% visų tos kategorijos studentų, yra apgyvendinti -32

bendrabučiuose; 2198 studentams (t. y. 9,6%), duodamos pašalpos kambariams samdyti. Dabar studentų didesnį susikaupimą studijoms, be abe­ jo, veikia ir studentijos socialinės kilmės pakitimas. Bur­ žuazijos valdymo metais studentų tarpe vyravo pasiturin­ čių miestiečių ir stambesnių ūkininkų vaikai, nes valstybė ne tiktai neteikė veiksmingesnės materialinės paramos studentijai, bet ėmė iš jos ir mokestį už mokslą. Tarybinės studentijos sudėtis pagal socialinę kilmę 1965/66 mokslo metais buvo tokia: stacionariniuose skyriuose (iš viso 22 750): kolūkiečiai arba jų vaikai 8489 — 37%, darbininkai ,, ,, „ 7471 —33%, tarnautojai ,, ,, „ 6790 —30%; vakariniuose skyriuose (iš viso 8009): tarnautojai arba jų vaikai 3005 — 38%, darbininkai „ „ ,, 3002 —37%, kolūkiečiai ,, ,, ,, 2002 —25%; neakivaizdiniuose skyriuose (iš viso 15 623): tarnautojai arba jų vaikai 9510 — 61%, kolūkiečiai ,, „ ,, 3908 —25%, darbininkai ,, ,, „ 2205— 14%. Tarybiniai studentai, minėtų priemonių bei aplinkybių veikiami, masiškai, beveik visi studijoms numatytu laiku baigia aukštąsias mokyklas. Tai ryšku iš pridedamos bai­ gusiųjų lentelės (žr. 34 psl.). BAIGUSIŲ AUKŠTĄSIAS MOKYKLAS ĮDARBINIMAS

Kaip minėta, baigiantiems Kauno universitetą, iš da­ lies ir kitas buržuazinės Lietuvos aukštąsias mokyklas kildavo labai svarbi ir sunki gyvenimo problema — įsijun­ gimas į įgytosios specialybės darbą. Ji ir šiuo laiku lieka svarbi kapitalistinių kraštų akademiniam jaunimui. Net ir tokioje turtingoje šalyje, kaip JAV, daugelis baigusių aukštąsias mokyklas, neturinčių giminystės arba šiaip artimesnių ryšių su įtakingais žmonėmis, ilgai negauna darbo įstaigose arba įmonėse pagal savo specialybę. No­ rintieji pasirinkti vadinamąsias laisvąsias profesijas (gy­ dytojai, advokatai), pirmiausia turi įsirengti impozantiš­ kus butus su prašmatniais baldais, aparatūra ir skirti daug lėšų reklamai. Jeigu kuris absolventas tokių galimybių neturi, priverstas ilgokai slankioti be darbo arba imtis ne to darbo, kuriam ruošėsi. 3

-

2925

33

2 lentelė Baigusiųjų aukštąsias mokyklas skaičiai 1950

Vilniaus Valstybinis V. Kapsu­ ko v. universitetas ............. 1017 Kauno Politechnikos institutas — Kauno Valstybinis medicinos — institutas ................................ 234 Lietuvos Žemės ūkio akademija Vilniaus Valstybinis pedagogi­ nis institutas ......................... 100 Lietuvos Veterinarijos akade­ 44 mija ........................................ Šiaulių Pedagoginis institutas 104 Kauno Valstyb. fizinės kultūros ir sporto institutas ................. 68 Vilniaus Valstybinis Dailės in­ stitutas ................................ 17 Lietuvos Valst. konservatorija 24 Lietuvos TSR KP CK Aukštoji partinė mokykla ..................... Iš

viso:

1955

1958

1959

1960

1961

566

722

787

787

779

613

745

634

1372 648

822

311

732

703

96

174 238

252 459

295

236

280 444

433

297 337

615

675

532

587

611

1962

1963

1964

1965

1966

Viso 1950— 1966

867 794

851

1062 13 570

1273

1188 10 388

265 364

312

344

415

504

389 358

3706 6063

673

893

525

568

590

9127

146 228

92

2138

303

3925

124

142

162

160

140

121

162

226

225 206

143

432

273

215

127 190

78

105

120

97

147

163

96

118

95

75

1787

48 34

31

30 39

27

686

75

48 48

72

63

39 95

43

75

29 62

26

59

78

999

_

_

51

73

72

80

23

122

65

46

123

725

1608

2540

2931

3374

3376

4108

3552

3711

3631

4151

4330 47 114

Musų aukštųjų mokyklų absolventams tokie klausimai ir rūpesčiai nekyla. Dar prieš valstybinius egzaminus ar­ ba tiktai artėjant diplominių darbų gynimui, baigiantieji paskirstomi darbui į vietas, kurių sąrašas iš anksto viešai paskelbiamas ir į kurias absolventai skiriami, kiek galint atsižvelgiant į jų pačių pageidavimus. Baigiančiųjų įdarbinimo eigoje paaiškėja, kaip svarbu, kad akademinis jaunimas diferencijuojamas, specializuo­ jamas. Jei baigusieji buržuaziniais laikais matematikosgamtos fakulteto matematikos skyrių turėjo vieną vienintelį kelią į darbą — tapti vidurinės mokyklos matematikos mokytoju, tai dabar tiktai apie 20% baigiančiųjų matema­ tikų, studijavusių pagal pedagoginio profilio planus, ski­ riami matematikos mokytojais į vidurines mokyklas. Žymi dalis matematikų, studijavusių matematiką pagal gamy­ binį profilį, skiriami pedagoginiam darbui į aukštąsias mokyklas, moksliniam darbui į LTSR Mokslų akademijos fizikos-matematikos institutą, kuriame prieš metus dirbo 610 mokslinių bendradarbių, arba aspirantais pagal jų pa­ sirinktąsias specialybes. Baigusieji matematikos studijas pagal skaičiavimo (elektroninės mašininės) matematikos specialybes daugiausia skiriami į gamybines įmones — sąmatinių skaičiavimų ir projektavimų darbams arba į la­ bai išaugusias skaičiavimo mašinų gamyklas. Tokiais pačiais principais vadovaujamasi pas mus, skirstant į darbą kitų universiteto fakultetų ir kitų aukš­ tųjų mokyklų absolventus.

PRIEDAS Nr. 1

MEMORANDUMAS AUKŠTOSIOS MOKYKLOS STEIGIMO REIKALU

(Z. ŽEMAIČIO paruoštas 1919 m. rugsėjo mėn.) 1. Reikalo skubotumas

Jei atgaivinant Lietuvos valstybę atsirado pas mus prityrusių žmonių, galėjusių jos valdžios viršūnę sudaryti, tai visoms valdymo šakoms organizuoti, net pačiam centrui, neužteks tikrų specialistų. Tuo tarpu reikia atminti, kad visa armija dirbusių Lietuvoje cariniais laikais valdininkų pasitraukė iš mūsų krašto. Blogai ar gerai jie dirbo, vis dėlto tai buvo žmonės, įgiję tam tikrą mokslą ir turėję prityrimo. Jų vietas turi užimti mūsų krašto žmonės ne mažesnių, bet didesnių kvalifikacijų, nes jiems reikės ne biurokratišku automatiškumu dirbti nuo seniai veikiančioje administracinėje mašinoje, bet ją patiems organizuoti, rodant daugiau iniciatyvos ir sumanumo. Reikės juk žmonių, kurie mokės ne tiktai sudaryti bendrąją krašto administraciją ir jai vadovauti, bet turės tvarkyti sudėtingus švie­ timo-kultūros reikalus, rūpintis žmonių sveikatos reikalais ir orga­ nizuoti atatinkamas įstaigas, tvarkyti finansų reikalus, aprūpinti gerą žmonių susisiekimą visomis priemonėmis, reikės kvalifikuotų žmo­ nių teisingumui krašte vykdyti, žemės ūkiui, pramonei, prekybai tvarkyti ir kelti ir t. t. Pav. artimiausioje man švietimo srity iškyla platūs uždaviniai jaunai Lietuvos respublikai. Mūsų laikomoje Lietu­ vos respublikos teritorijoje prieš karą veikė apie 30 vidurinių mo­ kyklų (gimnazijų, progimnazijų, realinių ir specialinių mokyklų) ir visi pripažinome, kad jų buvo per maža. Vadinasi, jeigu jų skaičius paaugs pav. iki 100, joms aprūpinti kvalifikuotais mokytojais pri­ reiks ne mažiau kaip 1000 žmonių, baigusių aukštąjį mokslą. O kiek dar reikės baigusiųjų aukštąjį mokslą žmonių pradinėms mokykloms ir jų mokytojams administruoti, instruktuoti, kontroliuoti ir — pirmiau­ sia jiems paruošti, nes tų mokytojų valstybės teritorijoje bus ne kokie trys šimtai, kaip kad dabar rodos buvo, bet penkeriopai, gal net dešimteriopai daugiau. Panašiai prireiks daugelio žmonių, bai­ gusiųjų aukštąjį mokslą, ir kitoms valstybinio ir krašto ekonominio gyvenimo sritims. Dabar mes jų nė dešimtos dalies neturime. Kas gali šį trūkumą pašalinti? Trūkumą gali pašalinti tiktai sava, mūsų pačių suorganizuota aukštoji mokykla. Ją reikia steigti t u o j a u .

L Tuojau reikia daugelio kvalifikuotų žmonių valstybės apara­ tui, nes jei pirmais—-antrais metais galima verstis mažiau kvalifikuo­ tais žmonėmis, ilgesniam — kokių dešimties ir daugiau metų — laiko­ tarpiui negalima taip palikti; 2. Jau dabar mano turimomis žiniomis Lietuvoje yra apie 1000 jaunuolių, baigusių gimnazijas, trokštančių 36

eiti aukštąjį mokslą, bet negalinčių to pasiekti, nes karo nusiaubtame krašte net ir geriau pasiturėję žmonės dabar nepagalėtų siųsti savo vaikus į užsienius mokytis. Žinau, rimtų žmonių yra reiškiama nuomonė, kad trūkstant šiuo metu lėšų ir neturint pakankamai žmonių, pasiruošusių aukštajai mo­ kyklai aprūpinti, reikią siųsti kelias dešimtis valstybės stipendininkų į užsienines aukštąsias mokyklas; jas baigę ir įgiję mokslo laipsnius jie grįžę galėsią suorganizuoti pas mus aukštąją mokyklą. Dėl to reikia pasakyti, kad: 1. Toli gražu ne kiekvienas, net ir labai gerai baigęs vidurinę mokyklą, yra linkęs ir vėliau tiks aukštosios mokyklos darbui; 2. Dau­ gelį jų turtingesnis ir įdomesnis užsienių gyvenimas įsiurbs į save ir negrąžins mūsų kraštui; 3. Net ir tie, kurie pasidarbuos puikiai įrengtose kitų kraštų aukštosiose mokyklose, ne visi panorės ir pajėgs iš nieko kurti mūsų krašte aukštąją mokyklą ir ją įjungti į krašto realinių reikalų tyrimą ir aprūpinimą; 4. Ant galo reikia atsižvelgti ir į visuomeniškos teisybės reikalą: jei iš tūkstančio jaunuolių bus paimtos kelios dešimtys žmonių (pakartoju — ne būtinai busimųjų mokslininkų) ir jiems bus suteikta privilegija mokytis valstybės lė­ šomis, kad gal po 8—10 metų pradėtų organizuoti pas mus aukštąją mokyklą, kai tuo tarpu kiti baigę ir baigiantieji vidurinį mokslą jaunuoliai keletą metų, kiti ir visai liks be aukštojo mokslo,— būtų didelė skriauda jaunimui ir, kaip sakyta,— pačiai valstybei. To neturi būti: reikia tuojau steigti aukštąją mokyklą. Tegul ji pradžioje ir nebus visiškai tobula, bet ji natūraliu būdu augs kartu su augančiais krašto reikalais. 2. Aukštosios mokyklos tipas

Savaime suprantama, kad mūsų aukštoji mokykla turi tyrinėti mūsų kalbą, mūsų tautos praeitį, kultūrą, buvusias institucijas ir t. t. Vadinasi, ji turi būti UNIVERSITETAS, ji turi tęsti gerąsias (neba­ joriškas) tradicijas Vilniaus senojo universiteto, kurį užgniaužė Mika­ lojaus I-jo valdžia. Bet mes negalime gyventi vien tiktai praeitimi ir dvasiniais rei­ kalais. Mums turi pirmoje eilėje rūpėti Lietuvos ateitis ir jos žmonių realiniai reikalai: kiek galima plačiau išvystyti liaudies švietimą, kiek galima aukščiau kelti žemės ūkį, pramonę, mokslą ir pan. Todėl stei­ giamasis universitetas turi pats tyrinėti visus tuos gyvybinius krašto reikalus ir ruošti jaunimą jiems aprūpinti. Vadinasi, mūsų universi­ tetas turi atlikti ir specialios technikinės mokyklos (politechnikos)

funkcijas. Gal su laiku kraštas išgalės steigti ir išlaikyti atskiras tiems reikalams mokyklas, bet pradžioje turi būti visa sukoncentruota Universitete tikslu geriau, ekonomingiau sunaudoti skiriamas sumas, patalpas, mokslo priemones ir žmones. Tiesa, kai kam gal atrodys nenatūralu, kad štai universitete bus ruošiami inžinieriai, agronomai. Tokią mokyklą steigdami nebūsime pirmieji: turtingoje Amerikoje eilė universitetų turi savo sudėty ne tiktai technikinių, bet kartais net militarinių mokslų fakultetus ir daro tai, tur būt ekonomijos, ne kitais sumetimais. Todėl ir mūsų universitete greta įprastinių humanitarinių ir socialinių mokslų bei medicinos fakultetų turėtų būti tuojau atidaryti: fizikos-matematikos-gamtos, technikos ir agronomijos fakultetai — gyvenimo reikalau­ jamiems specialistams ruošti. 37

3. Galimumai universitetui steigti Keliamos rimtos abejonės, kad neturime pakankamo skaičiaus žmonių, gerai pasiruošusių mokslams dėstyti aukštojoje mokykloje, jai organizuoti. Tai yra tiesa. Bet tiesa yra ir tai, kad eilė universitetų kūrėsi taip pat kukliomis jėgomis ir priemonėmis. Antai garsioji Sarbonna pradėjo veikti tiktai dviejų pasiryžėlių darbu, rodos, dviejuose mansardiniuo­ se kambariuose ir greitai išaugo didele, garsia mokslo įstaiga. Mums, matematikams, gerai žinoma, kaip prieš šimtą metų buvo įsteigtas Kazanės universitetas. Darbas buvo pradėtas įtraukiant į jį geriausius atitinkamų specialybių praktikus ir geriausius gimnazijos mokytojus. Eilė jų, geriau pasireiškusių savo darbu, buvo vėliau komandiruoti į užsienius pasitobulinti moksluose ir tapo žymiais mokslininkais. Be to, buvo pakviesta keletas užsieniečių profesorių įvairioms specia­ lybėms ir jie, padirbėję keletą metų, padėjo išugdyti vietinius moks­ lininkus. Trūkstant studentų, buvo priimti dar ėję mokslą paskutinėje gimnazijos klasėje. Ir štai tokiomis apyslovomis pirmas tų neva stu­ dentų N. I. Lobačevskis greitai pasireiškė savo išradimais matemati­ koje, už kuriuos mokslinis pasaulis pripažino jį genijum. Bet pas mus jau yra žmonių, dirbusių aukštosiose mokyklose. Atsiras ir daugiau mūsų krašto žmonių ir dabar dirbančių Rusijos ir kitų kraštų aukštosiose mokyklose, kurie panorės dirbti savame krašte. Turime ir eilę žmonių, kurie savo raštais, darbais, pranešimais Lietuvių mokslo draugijoje įrodė savo rimtą pasiruošimą darbui aukštojoje mokykloje. Greta to reikia sukviesti atskirų specialybių žinovų ir praktikų pasitarimus. Juose išryškės, kas yra geriau įsigilinęs į savo specia­ lybės dalykus, kad tokius žmones būtų galima įtraukti į aukštosios mokyklos kūrimo darbą. Be abejonės, kai kas tokių žmonių pradžioje nepagalės duoti jaunimui tiek, kiek gali duoti prityręs autoritetingas tikras profesorius. Bet reikia atminti, kad aukštojoje mokykloje stu­ dento paruošimo darbas žymia dalimi glūdi paties studento savisto­ viame darbe, svarbu, kad dėstytojas gerai nurodytų studentui kelią. Žinoma, naudinga būtų, kad paskiroms mokslų šakoms, ypač ku­ rioms trūksta mūsų krašto žmonių, būtų kviečiami specialistai iš kitų kraštų. Bet iš jų negalima laukti, kad jie visu atsidėjimu dirbtų juodą organizacinį darbą: tą turės atlikti tiktai mūsiškiai žmonės. Kai darbas įeis į tam tikrą normą, tokie lektoriai-organizatoriai turėtų būti komandiruoti į kitų kraštų mokyklas savo žinioms pagi­ linti, ir tokiais keliais Universitetas bus aprūpintas rimtais, gerais dėstytojais ir mokslininkais. 4. Materialiniai universiteto reikalai

a) Patalpų klausimas Kaunas, neseniai buvęs tvirtovinis miestas, negalėjęs laisvai vys­ tytis ir plėstis, dabar yra tikrai labai ankštas, nepritaikytas tam, kad būtų laikinąja sostine ir neturi tinkamų universitetui rūmų. Bet dau­ gumą klausytojų ilgesnį laiką sudarys jaunimas, tarnaująs valsty­ bės ir kitose įstaigose, tad gal eilę metų teks dirbti daugiau popie­ tinėmis valandomis. Tas irgi nėra pasauly naujiena. Eilė Amerikos universitetų greta normalinio dieninio darbo sėkmingai dirba ir su ¡8

popietiniais klausytojais. Vadinasi, kurį laiką galima bus teorinius dalykus dėstyti popietinėmis valandomis gimnazijų patalpose. Specialinius dalykus pradžioje galima bus atlikti artimesnių jiems įstai­ gų patalpose (ligoninėse, susisiekimo ministerijoje, pašto valdyboje ir pan.). Pagalios esame įsitikinę, kad tas taip sunkiomis sąlygomis pradedamasis darbas vis dėlto bus toliau tęsiamas tikroje Lietuvos sostinėje Vilniuje, kur senajam Vilniaus universitetui priklausė tiek ir tiek rūmų. b) Mokslinė literatūra Aukštosios mokyklos darbas be tinkamos mokslinės literatūros būtų nenormalus. Tuo, žinoma, reikia pirmoje eilėje susirūpinti. Žmonės, kurie bus įtraukti į universiteto darbą, patys arba jau turi, arba apsirūpins reikiama dėstymui literatūra. Manau, galima būtų kreiptis į visus mūsų krašto specialistus, kad jie paaukotų ar bent paskolintų studentų reikalams vadovėlius ir kitas specialines knygas. Vidurinių mokyklų fundamentalinėse bibliotekose dažnai bū­ davo knygų, traktuojančių aukštojo mokslo dalykus, tad reikėtų tas bibliotekas paimti valstybės žinion ir kas galima knygų perkelti uni­ versiteto bibliotekom Valstybė savo keliu turi skirti lėšų naujai literatūrai iš kitų kraštų įsigyti. Atrodytų, būtų visai natūralu kreiptis į kitų kraštų aukštąsias mokyklas, kad jos suprastų steigiamo nualintame krašte universiteto padėtį ir paaukotų jam savo leidinius ir turimų knygų nebūtinai reikalingus dublikatus. c) Kitos mokslo priemonės Keturių paminėtų eksperimentinių fakultetų darbui yra būtinos materialinės priemonės: aparatūra, chemikalai, preparatai ir pan. Suprantama, šiuo pokariniu metu įgyti moderniškas mokslo prie­ mones visiems kursams būtų sunku. Bet pirmiesiems ir antriesiems metams galima būtų surasti jų mūsų krašte arba ir pagaminti vie­ toje, tad naujų pirkti gal ir nedaug reikėtų. Tolesniam mokslui jau tektų pirktis naujų priemonių. Jų išlaidoms fondas susidarytų iš vals­ tybės ekonomijos, nesiunčiant kelių dešimtų stipendininkų į užsienius. 5. Išvadai

Iš to, kas aukščiau išdėstyta, rodos, turėtų būti aišku, kad aukš­ tosios mokyklos steigimo reikalą atidėti „iki geresnių laikų“, t. y. mažiausiai dešimčiai metų, negalima. Lietuvos valstybės sukūrimas, skubūs jos interesai ir besivysiąs visas krašto gyvenimas reikalaute reikalauja steigti ją tuojau. Tegu ji pradžioje nebus tobula, bet ji natūraliu būdu žengs pirmyn kartu su krašto gyvenimu ir su augan­ čiais jo reikalais. Ji atidarys kelią į mokslą mūsų šių dienų jaunimui, karo sunkumuose užgrūdintam darbe ir moksle. Iš tokio jaunimo kaip tiktai galima sulaukti ne tiktai rimtų studentų, bet ir vėlesnių mokslininkų.

AUKŠTOSIOS MEDICINOS MOKYKLOS KŪRIMASIS IR VYSTYMASIS KAUNE VI. LASAS

Didžioji mano gyvenimo dalis buvo susieta su aukš­ tojo medicinos mokslo organizavimu Каиде, medicinos aukštosios mokyklos bazės vystymu ir pedagoginiu darbu toje mokykloje. Man dalyvaujant, susikūrė viena iš geriausių Tarybų Sąjungoje savo materialine baze aukštoji medicinos mo­ kykla, kuri nuo 1922 metų veikė kaip Kauno unversiteto fakultetas, o nuo 1950 metų pabaigos kaip atskiras Kauno Valstybinis medicinos institutas *. Laikau savo pareiga trumpai išdėstyti atsiminimus apie tą aukštąją mokyklą. Labai gerai suprantu, kad kurne-kur esu gal daugiau ar mažiau subjektyvus, bet atsi­ minimai ir negali būti kitokie. Šį savo darbą skiriu visų pirma tiems, kurie yra ėję aukštąjį medicinos mokslą Kaune. Manau, kad jie savo alma mater prisimena, domisi ne tik jos dabartimi, bet ir praeitimi. MOKSLEIVIJOS PADĖTIS PO PIRMOJO PASAULINIO KARO

Pirmasis pasaulinis karas, trukęs ketverius metus, su­ ardė Rusijos liaudies ūkį. Apie 14 milijonų darbininkų buvo atitraukti nuo ūkinio darbo ir apvilkti karių milinė­ mis. Fabrikai ir gamyklos arba sustojo, arba veikė silpnai. Žemės ūkiui stigo darbininkų, mažėjo javų pasėliai. Ka­ reiviams fronte ir gyventojams ėmė grėsti badas. Kuo daugiau caro kariuomenei fronte ėmė nesisekti, tuo labiau augo ūkinė suirutė. 1917 metų sausio—vasario dienomis maisto, žaliavos ir kuro stoka pasiekė aukščiau* Tiksli Kauno medicinos ir politechnikos institutų įsteigimo data yra 1950 m. gruodžio 29 d. — Red. kol.

40

šią laipsnį. Produktų pristatymas į Petrogradą, Maskvą ir kitus centrus sumažėjo. Pradėta uždarinėti įmones. Dar­ bininkų padėtis pasidarė nepakenčiama. Revoliucinis ju­ dėjimas sustiprėjo. Prasidėjo streikai. Įvyko vasario revo­ liucija, Didžioji Spalio socialistinė revoliucija. 1918 me­ tais prasidėjo užsienio karinė intervencija prieš jauną Tarybų šalį. Ketverių metų imperialistinio karo ir trejų metų pilie­ tinio karo laikotarpiu žmonės Rusijoje kentė didelius trū­ kumus ir nepriteklius. Trūko duonos, mėsos, avalynės, drabužių, žibalo, muilo. 1917 metų gruodžio 5 dieną Tary­ binė vyriausybė pasirašė susitarimą dėl laikino karo veiksmų nutraukimo. Vokiečiai, sulaužę susitarimą, vėl ėmė pulti Tarybų šalį, užimdami milžiniškus teritorijos plotus. Lietuvą, buvusią integralinę Rusijos dalį, 1914— 1915 m. beveik visą vokiečių kariuomenė okupavo. Kaize­ rinė vokiečių valdžia jau svarstė būdus, kaip tą kraštą suvirškinti, tačiau Didžioji Spalio socialistinė revoliucija, paskelbusi šūkį: „Taika be aneksijų ir kontribucijų“, tau­ tų apsisprendimo teisę, be to, nuolat kylantis revoliucinis liaudies masių judėjimas okupuotuose kraštuose sužlugdė imperialistų sumanymus. Pačioje Vokietijoje 1918 metų lapkričio mėnesį kilo revoliucija, nuvertusi Vilhelmą II ir jo vyriausybę. Vokietija buvo priversta prisipažinti nuga­ lėta ir paprašė Antantę taikos. Vokiečių okupacijos metu susiformavusi ir okupantų globoje veikusi lietuviška buržuazinė taryba siuntė pa­ siuntinius pas vokiečių kunigaikštėlius (pavyzdžiui, Ura­ chą), kad sudarytų Lietuvos kunigaikštystę, „susirišusią stipriais ryšiais“ su Vokietija. Tiesa, vėliau, silpstant vokiečių galybei, matydama neišvengiamą savo globė­ jo s — kaizerinės Vokietijos žlugimą ir kylantį revoliucinį judėjimą Lietuvoje, minimoji taryba 1918 metų vasario mėnesį paskelbė nutraukianti ryšius su Vokietija. Tačiau Lietuvos liaudis nesulaikomai kilo į kovą prieš okupantus,, vietinius jų tarnus, išplėtė revoliucinį judėjimą, griovė buržuazijos planus įvesti savo viešpatavimą. Gruodžio 17 d. susikūrusi Lietuvos laikinoji darbininkų ir vargin­ gųjų valstiečių revoliucinė vyriausybė su Vincu Mickevi­ čium-Kapsuku priešakyje išleido istorinį manifestą, kuris Lietuvos revoliucinių darbo masių vardu paskelbė, kad vokiečių okupacinė valdžia Lietuvoje panaikinama, kad įvairios buržuazinės tarybos bei komitetai Lietuvoje pa­ 41

naikinami, kad visa valdžia pereina į Lietuvos darbininkų, bežemių ir mažažemių atstovų tarybų rankas. Darbo žmo­ nės manifestą parėmė masiniais politiniais streikais ir demonstracijomis prieš vokiečių okupacinę valdžią. Lietu­ vos miestuose ir miesteliuose įvyko rinkimai į darbininTcų deputatų tarybas, kurios periminėjo visą valdžią. Kur tokios tarybos dar nebuvo sudarytos, laikinai, iki jų su­ darymo, valdžią paėmė apskričių ir valsčių revoliuciniai komitetai. Rusijos Tarybų Socialistinės Federatyvinės Respublikos vyriausybė 1918 m. gruodžio 22 d. išleido V. Lenino pa­ sirašytą dekretą, kuriame buvo paskelbta: „Rusijos Tary­ binė Vyriausybė pripažįsta Lietuvos Tarybų Respublikos nepriklausomybę. Aukščiausia Lietuvos valdžia Rusijos Tarybinė Vyriausybė pripažįsta Lietuvos Tarybų valdžią, o iki Tarybų suvažiavimo — drg. Mickevičiaus-Kapsuko vadovaujamą Lietuvos Laikinosios revoliucinės darbininkų vyriausybės valdžią“ K Gruodžio 23 d. visos Rusijos Ta­ rybų Centro Vykdomasis Komitetas patvirtino šį dekretą. Manifestas ir dekretas buvo labai svarbūs istoriniai Lietu­ vos valstybingumo atkūrimo aktai, nes Rusijos Tarybinė vyriausybė įpareigojo atitinkamus savo organus teikti ir teikė visokeriopą paramą Lietuvos Tarybų Respublikai. Visa tai paskatino visus iš Lietuvos kilusius arba dėl karo aplinkybių į Rusiją pasitraukusius piliečius repatri­ juoti. Pilni pabėgėlių traukiniai ėjo į Lietuvą. Stambiuose Rusijos miestuose (Petrograde, Maskvoje, Voroneže ir ki­ tur) buvo nemaža lietuvių, pasitraukusių nuo karo veiks­ mų į Rusijos gilumą arba išvykusių su evakuojamais fab­ rikais, mokyklomis. Tremtinių vaikai mokėsi mokyklose. Daugelis jaunimo buvo baigę vidurines mokyklas. Kai 1832 m. caras uždarė maištingąjį Vilniaus universitetą, o po kiek laiko (1840 m.) ir paskutinę Lietuvos aukštąją mokyklą — Vilniaus Medi­ cinos-chirurgijos akademiją, Lietuvoje nebuvo likę aukšto­ sios mokyklos, ir jaunimas galėjo įsigyti aukštąjį mokslą tik už Lietuvos ribų. Tik ką susikūrusi Lietuvoje Tarybų valdžia išleido dek­ retą dėl Vilniaus universiteto atkūrimo. Nors šis, kaip ir daugelis kitų sumanymų tuo metu nebuvo įgyvendintas, nes lietuviškoji buržuazija, užsienio imperialistų remiama, baltalenkių ir bermontininkų durtuvais kraujuose paskan-1 1 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. UI, Vilnius, 1958, p. 110. 42

dino Tarybų valdžią Lietuvoje, tačiau tarybinės vyriausy­ bės žygiai ir sumanymai paskatino jaunimą ir pažangiąją inteligentiją kovoti dėl aukštosios mokyklos atkūrimo. Revoliucinių idėjų apimti grįžusieji iš Rusijos piliečiai Lietuvoje buvo tas fermentas, kuris išjudino vokiečių oku­ pacinės valdžios terorizuotą ir prislėgtą visuomenę. Jau­ nimas pajuto savo teisę lavintis, studijuoti. Grįžusio jaunimo tarpe buvo ir tokių, kurie buvo pradėję arba įpusėję studijuoti Rusijoje aukštąjį medi­ cinos mokslą. Jiems reikėjo jį baigti, nes gydytojų labai trūko (jų Lietuvoje tuo metu buvo tik apie 230). PIRMIEJI MĖGINIMAI STEIGTI KAUNO AUKŠTĄJĄ MEDICINOS MOKYKLĄ

1919 m. liepos 3 d. spaudoje buvo paskelbtas gydy­ tojų ir studentų korporacijos ,,Fraternitas Lithuanica“ nu­ tarimas, kur tarp kitko sakoma, kad „reikia nedelsiant pasirūpinti suteikti progą mūsų studentams tęsti toliau mokslą ir tuo būdu laiku papildyti gydytojų kadrus. Atsi­ žvelgiant į didelę gydytojų stoką ir sunkumą ruoštis užsie­ nyje svetimomis kalbomis ir laikyti egzaminus, buvo reiš­ kiama nuomonė, kad dar negavusieji diplomo paskutinio kurso studentai medikai turėtų būti skiriami į gerai ve­ damas ligonines atlikti vienu metu praktiką įvairiuose skyriuose, po to tam tikroje valstybinėje egzaminų komi­ sijoje būtų patikrinamos jų žinios ir išduodami diplomai“ K Sveikatos departamento medicinos skyriaus vedėjas gyd. Staugaitis vyresniųjų kursų studentų medikų klausi­ mą iškėlė Kauno Medicinos draugijoje, kuri rugsėjo 4 d. pareiškė nuomonę, kad 6 semestrų studentams būtų leista praktikuoti ligoninėse trejus metus, 8 semestrų — dvejus metus, 10 semestrų — vienerius metus. Po to turėjo būti išlaikyti egzaminai. Vyresniųjų kursų medikai, gyvenantieji tuo metu Kau­ ne, rūpindamiesi savo studijų baigimo reikalais, rugsėjo 12 d. susirinko ir priėmė tokią rezoliuciją: „Vyresnių kursų studentai medikai, turėdami galvoje, kad: 1. dabartiniu laiku labai reikalingi gydytojai, jų stoka kariuome­ nei ir apskrityse skaudžiai jaučiama; 2. šiuo laiku išvažiuoti į užsienį kliudo lėšų stoka, svetimų kal­ bų nemokėjimas, pavėluotas laikas, nes rudens semestras jau prasi­ dėjo, šveicarų bei prancūzų universitetai visiškai nepriima;1 1 „Lietuva“, 1919 m. liepos 3 d. 43

3. vyriausybės stipendija pasunkintų iždo ir taip sunkia finansinę padėtį; 4. daug mūsų dirba įvairiose valstybės įstaigose, pasilikę Lie­ tuvoje galėtų savo darbą taip sutvarkyti, kad, besilavinant savo specialybėje, nenutrūktų ryšiai su įstaigomis, nes darbininkų labai trūksta; 5. pagaliau ilga pertrauka moksle gali pakenkti ir daugelis gali nebenorėti baigti pradėtąjį medicinos mokslą; — pripažino esant reikalinga trijų ir keturių kursų studentams medikams įsteigti parengiamuosius gydytojų kursus. Tokie kursai turėtų duoti teorinį ir praktinį išsilavinimą, būtiną gydytojui; tai galima pasiekti, klausant paskaitų, kuruojant ligonius, lankant ambulatorijas ir dirbant laboratorijose. Trijų kursų medikai galėtų baigti kursą per dvejus metus, ketu­ rių kursų medikai — per vienerius“ L

Su šituo nutarimu studentai medikai lankėsi įvairiose valdžios įstaigose ir Kauno Medicinos draugijoje. Val­ džios įstaigos į studentų medikų reikalus žiūrėjo visai šaltai, tuo tarpu Kauno Medicinos draugija, nors finansi­ niu atžvilgiu ir buvo bejėgė, išvystė atitinkamą akciją. Ji išrinko komisiją, kuri paruošė kursų programą, sąmatą ir memorandumą vyriausybei. Draugija prašė vyriausybę: 1) pripažinti steigtinus gydytojų kursus, 2) skirti tam tiks­ lui lėšų, 3) kursų steigimą pavesti Kauno Medicinos drau­ gijai, 4) leisti kursams naudotis Kauno ligoninėmis ir higienos institutu ir 5) mobilizuoti trijų ir keturių kursų studentus, perkelti juos į Kauną ir duoti jiems galimybę lankyti kursus. Kauno Medicinos draugija, nelaukdama formalaus vy­ riausybės atsakymo, 1919 m. spalio 6 d. nutarė kursus įsteigti. Kadangi draugija lėšų lektoriams apmokėti ne­ turėjo, o iš kursantų pajamų negalėjo tikėtis, ji pavedė kai kuriems draugijos nariams, žymesniems specialistams, pradėti studentų mokymo darbą ligoninėse be atlyginimo. Ir spalio 15 d. įvyko pirmoji ligonių demonstracija stu­ dentams. Vėliau draugija paruošė Aukštųjų kursų statutą, kurį 1920 m. sausio 5 d. Švietimo ministerija patvirtino. Maždaug tuo pačiu laiku buvo pradėta rūpintis ir jau­ nesniųjų studentų reikalais ir tais, kurie norėjo eiti aukš­ tąjį mokslą. Universiteto kursų steigimu daugiausia rūpinosi žino­ mas visuomenės veikėjas ir pedagogas dabar Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko v. universiteto profesorius Zigmas Žemaitis.1 1 „Medicina“, Nr. 1, 1930, p. 26. '14

AUKŠTIEJI KURSAI— KAUNO UNIVERSITETO PIRMTAKAS

Paskelbus spaudoje sumanymą steigti Aukštuosius kur­ sus b per tris dienas norinčių stoti į kursus atsirado 160, vėliau greit tas skaičius išaugo iki kelių šimtų asmenų. Aukštųjų kursų steigimo reikalu 1919 m. spalio mėne­ sio 8 ir 20 dienomis įvyko švietimo darbuotojų susirin­ kimai, kuriuose buvo paruoštas Aukštųjų kursų statutas; Švietimo ministerija 1920 m. sausio 5 d. patvirtino Aukš­ tųjų kursų statutą. Kauno Medicinos draugija 1920 m. sausio 16 d. nutarė jau veikiančius IV bei V kursus admi­ nistracijos ir ūkio atžvilgiu sujungti su steigiamų Aukš­ tųjų kursų Medicinos skyriaus pirmuoju kursu. Sausio 27 d. įvyko iškilmingas Aukštųjų kursų atida­ rymas. Aukštųjų kursų vadovu (rektoriumi) sausio 27 d. buvo išrinktas matematikas Z. Žemaitis, jo padėjėju — psichologas J. Vabalas-Gudaitis. Kadangi vyresniesiems studentams medikams kursus sumanė steigti Kauno Me­ dicinos draugija, tai jų atžvilgiu susidarė dvejopa vado­ vybė: Aukštųjų kursų vadovybė ir Kauno Medicinos drau­ gija. Pastaroji kvietė ir pirmuosius lektorius, nes ji buvo daugiau kompetentinga spręsti klausimus dėl tuo laiku buvusių Lietuvoje žymesnių medikų specialistų ir dėl jų tinkamumo lektoriaus darbui. Medicinos skyriui buvo nu­ matyta 17 lektorių 12. Vyresniesiems studentams medikams kai kurios paskaitos skaityti buvo pradėtos anksčiau. Pirmojo kurso studentams medikams pirmoji anatomijos paskaita įvyko 1920 m. sau­ sio 20 d. Į medicinos skyriaus pirmąjį semestrą įsirašė 133 klau­ sytojai, o į VII ir IX — 23 klausytojai. Netrukus (ko­ vo mėn.) Krašto apsaugos ministerijos sanitarijos skyrius 1 Plačiau apie Aukštuosius kursus žr. Z. Žemaičio straipsnį šiame leidinyje. 2 Pagal dėstomus dalykus buvo numatyta taip lektorius paskirs­ tyti: pirmam kursui: anatomija — J. Žilinskas, fizika — V. Čepinskis, lyginamoji anatomija — T. Ivanauskas, chemija — F. Butkevičius; penktam kursui: akių ligos — P. Avižonis, nosies, gerklės, ausų li­ gos— J. Alekna, vidaus ligos — J. Bagdonas ir V. Mongirdas, psi­ chiatrija— J. Blažys, odos-veneros ligos — J. Karuža, vaikų ligos — S. Matulaitis, akušerijos-ginekologijos — P. Mažylis, higiena — M. Nasvytis, operatyvinė chirurgija — J. Žilinskas, chirurgija — J. Žemgulys ir A. Hahentornas, teismo medicina — V. Viršila. Ta­ čiau iš numatytų lektorių dėstyti atsisakė V. Mongirdas ir S. Matu­ laitis. Pirmąjį pakeitė K. Parčevskis. Tuo būdu pradėjo dėstyti 16 lek­ torių. — Red. kol.

45

paskyrė 15 stipendijų vyresniųjų kursų studentams me­ dikams. Taip įsikūrė Aukštieji kursai — universiteto pirmtakas ir tų kursų medicinos skyrius — universiteto busimojo fa­ kulteto pirmtakas. Šios visuomeninės organizacijos pra­ džia buvo sunki, nes trūko ir lėšų, kvalifikuotų bei paty­ rusių lektorių, ir patalpų. Nors valdžia, visuomenės spiria­ ma, kas kartą skyrė vis didesnes subsidijas Aukštiesiems kursams, tačiau jos buvo labai nereguliarios ir net lekto­ riai algas gaudavo nepastoviai. 1920 m. pabaigoje dak­ taro J. Šliupo rūpesčiu buvo gauta iš Amerikos lietuvių 150 000 auksinų aukų. Kai kurios savivaldybės (Raseinių, Šakių ir kt.), negaudamos sau reikalingų specialistų, skir­ davo studentams stipendijas ir tuo būdu komplektuodavo savo būsimus kadrus. Pradėjo atsirasti vis naujų mokslinių jėgų, turėjusių didesnį ar mažesnį pedagoginį stažą. Tarp jų — buvęs Dorpato (vėliau Saratovo) veterinarijos instituto profe­ sorius magistras L. Gogelis, Maskvos universiteto medi­ cinos fakulteto privatdocentas ir bakteriologijos instituto vicedirektorius medicinos mokslų daktaras A. Jurgeliūnas, chemijos profesorius P. Juodakis, Peterburgo universiteto privatdocentas E. Volteris ir kiti. Aukštieji kursai sykiu ir jų medicinos skyrius vis ge­ riau tvarkėsi ir tobulėjo. 1921 m. balandžio 27 d. Medi­ cinos skyriaus vadovu (dekanu) buvo išrinktas medicinos daktaras P. Avižonis, žymus akių ligų specialistas; jis taip pat labai daug prisidėjo prie aukštosios mokyklos organi­ zavimo Lietuvoje. AUKŠTŲJŲ KURSŲ DARBO SĄLYGOS

Iš pradžių Aukštieji kursai savo patalpų neturėjo. Paskaitos vyko gimnazijų patalpose. Lektoriai prieš pie­ tus negalėjo skaityti, nes jie dirbo ne tik Aukštuosiuose kursuose. Absoliuti klausytojų dauguma taip pat tarnavo, todėl paskaitos būdavo skaitomos išimtinai popietiniu laiku. LIumanitarinių mokslų lektoriai galėjo ir ilgiau ten­ kintis svetimomis patalpomis, bet medicinos, gamtos ir kitų taikomųjų mokslų dėstytojai ilgai tokia padėtimi, kokia iš pat pradžių buvo, nebegalėjo tenkintis. Anato­ mijos dėstytojai preparatus demonstravimui paskaitų metu buvo priversti ruošti savo privačiuose butuose. Kai lavono dalys buvo atnešamos į Kauno „Aušros“ gimnazijos pa­ 46

talpas, kur vykdavo anatomijos paskaitos, ir nebuvo tin­ kamos vietos padėti lavono dalims, tai gimnazijos moky­ tojai ir mokiniai piktindavosi. Neturint patalpų prozekto­ riumui, buvo negalima įvykdyti praktikos darbų iš anato­ mijos. Taip ilgai tęstis negalėjo. Tiek Aukštieji kursai, tiek ir medicinos skyrius turėjo arba gauti patalpas, arba nustoti veikti. Visuomenės susidomėjimas Aukštaisiais kur­ sais buvo jau toks didelis, kad valdžios įstaigos negalėjo išlaikyti visuomenės moralinio spaudimo ir, nors Kaune po karo su patalpomis buvo labai sunku, 1921 m. sausio 31 d. buvo paskirtas anatomikumui Mickevičiaus gatvėje, Nr. 7, mūrinis namas su nemažu sklypu, kur anksčiau bu­ vo pradinė mokykla. Gautame name buvo įruošta pakenčiama auditorija, kuklus prozektoriumas, vieta muziejaus užuomazgai, lek­ torių kambarys ir patalpa nedidelei medicinos bibliotekai. Čia pat koncentravosi ir medicinos skyriaus raštinė, žo­ džiu, čia pradėjo formuotis ir vystytis busimoji aukštoji medicinos mokykla. Visuomenės ir ypač gydytojų palan­ kumas besikuriančiai aukštajai mokyklai buvo labai dide­ lis. Jaunimas, matydamas, su kokiu entuziazmu dirbo

1 pav. Namas (Mickevičiaus g., 7), kuriame pradėjo kurtis Kauno aukštoji medicinos mokykla ir kuriame 10 metų veikė anatomikumas. Sis namas 1931 m. buvo nugriautas ir jo vietoje pastatyti dideli teorinės medicinos rūmai 47

pirmieji Aukštųjų kursų lektoriai, persiimdavo ta pačia nuotaika, dirbdavo atsidėję ir tarsi nejusdavo didelių trū­ kumų ir nepatogumų. Aukštųjų kursų vadovybė kreipėsi į vyriausybę, prašy­ dama Aukštiesiems kursams perleisti buvusius Kauno ko­ mercinės mokyklos rūmus (Donelaičio ir Mickevičiaus gatvių kampas). Rūmai būtų buvę patogūs, bet juose buvo įsikūręs karo ligoninės vidaus ligų skyrius. Aukštieji kur­ sai po didelių pastangų vis dėlto gavo buvusios komer­ cinės mokyklos rūmus. Juose įsikūrė Aukštųjų kursų va­ dovybė, raštinės, chemijos ir fizikos katedros ir laborato­ rijos, visa eilė humanitarinių katedrų. Iš medicinos sky­ riaus katedrų šiuose rūmuose įsikūrė fiziologijos katedra ir laboratorija, gaudama vieną salę praktikos darbams ir kambarį, kuriame buvo skaitomos paskaitos. Be to, šiuose rūmuose įsikūrė ir odontologijos skyriaus protezų techni­ kos laboratorija. Kol veikė Aukštųjų kursų I ir II kursai, šitų nemažų ir gana patogių rūmų patalpų pakako, bet kursai vis augo, stiprėjo, klausytojų skaičius didėjo ir po­ reikiai taip pat atitinkamai augo. Medicinos skyriaus studentai fiziką, chemiją ir fizio­ logiją su fiziologine chemija klausė minimuose rūmuose. Anatomija buvo dėstoma anatomikume (Mickevičiaus g., Nr. 7). Zoologijos ir botanikos dėstytojai susirado vietos gamtos tyrimo stoties patalpose (Vilniaus g., Nr. 2). Che­ mikai savo laboratorijas, iš pradžių labai kuklias, įsiruošė gautuose rūmuose Mickevičiaus g., Nr. 27, ir paskaitas skaitydavo tų pačių rūmų auditorijose, kuriose buvo skai­ tomos ir visuomeninių mokslų bei technikos skyrių pa­ skaitos. UNIVERSITETO STEIGIMAS

Visuomenė, jaunimas reikalavo kuo greičiau įsteigti aukštąją mokyklą. Visuomenės iniciatyva įkurti Aukštieji kursai paruošė dirvą aukštajai mokyklai ir parodė, kad jaunimo, norinčio eiti aukštuosius mokslus, yra pakanka­ mai; kai kas baiminosi, kad gali būti sunkumų, komplek­ tuojant mokslo personalą. Bet tie visi sunkumai buvo įveikiami. Jei Aukštieji kursai, neturėdami garantuotų lėšų bei pajamų, galėjo privilioti nemažą jaunimo skai­ čių, tai universitetas turėjo daug gražesnių perspektyvų. Universiteto įsteigimas buvo labai reikšmingas įvykis kultūriniu bei visuomeniniu atžvilgiu, Universitetas turėjo 48

organizuoti mokslinį darbą, ruošti kadrus, kurių kraštui labai trūko. Visuomenės spiriamas, Ministrų Kabinetas Universiteto statuto sumanymą pateikė Steigiamajam seimui 1921 me­ tų rudenį, kad nuo 1922 metų pradžios statutas įsiteisėtų ii būtų galima atidaryti universitetą. Seimas jį pirmuoju skaitymu priėmė 1921 m. gruodžio 7 d., antruoju skaity­ m u — gruodžio 14 d., bet klerikalų tiek suklerikalintas, kad po to, seimo kairiajai opozicijai griežtai priešinantis, statuto svarstymas buvo laikinai sustabdytas. Nepaisant viso to, Ministrų Kabinetas nutarė atidaryti universitetą 1922 m. vasario 16 d., ilgiau delsti dėl dide­ lio pažangiosios visuomenės spaudimo buvo negalima. Tačiau kadangi seimas universiteto statuto buvo nebaigęs svarstyti, tai atidarymui nebuvo formalaus pagrindo. Ieškant teisinių pagrindų, buvo prisiminta, kad valsty­ bės taryba kadaise buvo priėmusi Vilniaus universiteto steigimo įstatymą ir statutą. Buvo nutarta juo pasinau­ doti ir pagaliau 1922 m. vasario 16 d. universitetą atida­ ryti. Ministrų Kabinetas universitetą atidaryti pavedė Švietimo ministerijai. Universiteto atidarymas turėjo būti vykdomas tokia tvarka. Universiteto rektorių ir fakultetų dekanus turėjo skirti respublikos prezidentas, o fakultetų mokomojo personalo branduolius, kiekvienam fakultetui po 5 asmenis, turėjo paskirti švietimo ministras. Universiteto rektoriumi buvo paskirtas prof. J. Šim­ kus, socialinių mokslų dekanu — prof. Augustinas Volde­ maras, Medicinos fakulteto dekanu — medicinos daktaras Petras Avižonis, gamtos ir matematikos fakulteto deka­ nu — matematikas Zigmas Žemaitis, technikos fakulteto dekanu — prof. Pranas Jodelė, teologijos fakulteto deka­ nu — teologijos daktaras Jonas Maculevičius. Švietimo ministras turėjo paskirti kiekvienam fakulte­ tui mokomojo personalo branduolius. Tuo tikslu jis krei­ pėsi į Aukštųjų kursų vadovybę, prašydamas sukviesti visuomeninių bei valstybinių organizacijų atstovų pasi­ tarimą, kuriame turėjo būti aptarti ir numatyti kandidatai į fakultetų branduolius. Toks pasitarimas įvyko 1922 m. vasario 14 d. Jame dalyvavo apie 50 asmenų, įvairių organizacijų atstovų. Diskusijose, kurios truko 2 valan­ das, vyravo nuomonė, kad, sudarant fakultetų branduolius, į juos pirmiausia turėtų patekti tie asmenys, kurie jau 4 — 2925

49

yra dirbę aukštosiose mokyklose, pasižymėję specialistai, tinką moksliniam ir pedagoginiam darbui. Pasitarimo dalyviai pasiskirstė į grupes pagal fakultetų specialybes. Iš medikų ir artimų mokslų atstovų dalyvavo posėdyje šie asmenys: Kauno Medicinos draugijos pirmininkas (gyd. J. Staugaitis) ir tos draugijos sekretorius, moky­ tojų profesinės sąjungos atstovas gyd. VI. Lašas, Aukštųjų kursų medicinos skyriaus atstovai medicinos daktaras P. Avižonis ir medicinos daktaras A. Jurgeliūnas, veteri­ narijos skyriaus atstovas prof. L. Gogelis ir Aukštųjų kur­ sų lektorius gyd. J. Žilinskas. Kadangi Steigiamajame medicinos fakultete buvo nu­ matomi veterinarijos ir farmacijos skyriai, buvo pripažin­ ta, kad reikia įtraukti į branduolį ir šių mokslų atstovus. Pirmiausia buvo pažymėti aukštosiose mokyklose dir­ busieji ir turį mokslo laipsnius: Saratovo Veterinarijos instituto bakteriologijos profesorius veterinarijos mokslų magistras Leonas Gogelis, Maskvos universiteto privat­ docentas medicinos mokslų daktaras Antanas Jurgeliūnas ir ilgus metus Maskvos universiteto farmakologijos ka­ tedroje dirbęs farmacijos mokslų magistras Petras Rau­ donikis. Ketvirtuoju kandidatu buvo nužymėtas žinomas akių ligų specialistas, medicinos mokslų daktaras Petras Avižonis, o penktuoju kandidatu buvo nutarta numatyti vieną iš Aukštųjų kursų medicinos skyriaus dėstytojų, būtent, J. Žilinską arba VI. Lašą. VI. Lašas savo kandi­ datūrą atšaukė, pareikšdamas, kad Aukštųjų kursų lek­ torius J. Žilinskas yra pradėjęs anatomo darbą kursuose anksčiau, todėl jis šiuo atžvilgiu turi pirmenybę. Aukštųjų kursų salėje (Mickevičiaus g., Nr. 7) 1922 m. vasario 16 d. 15 vai. 30 min. iškilmingame posėdyje Kau­ no universitetas buvo atidarytas. Švietimo ministras paskyrė universiteto mokomojo personalo branduolius nuo 1922 m. vasario 16 d. Medicinos fakultetui buvo paskirtas šių penkių asmenų branduolys: Leonas Gogelis, Antanas Jurgeliūnas, Petras Avižonis, Petras Raudonikis ir Vladas Lašas. Kadangi matematikos-gamtos fakulteto lektoriai turėjo medicinos fakulteto studentams dėstyti botaniką, zoolo­ giją, neorganinę ir organinę chemiją, fiziką, todėl pravartu žinoti ir matematikos-gamtos fakulteto branduolį. Jį su­ darė: chemikas Vincas Čepinskis, gamtininkas Tadas Iva­ nauskas, chemikas Filipas Butkevičius, matematikas Zig­ mas Žemaitis ir chemikas Antanas Pur.ėnas. 50

UNIVERSITETO IR MEDICINOS FAKULTETO STRUKTŪRA

Kaip minėta, universitetas buvo atidarytas pagal Vil­ niaus universiteto statutą, nes atidarymo metu seime uni­ versiteto statutas dar buvo užkliuvęs. Pagaliau 1922 m. ba­ landžio 22 d. buvo paskelbtas seimo priimtas universiteto statutas, kuris iš dalies pakeitė pradėjusio veikti univer­ siteto struktūrą. Vietoj teologijos fakulteto, numatyto Vil­ niaus universiteto statute, naujame statute buvo numa­ tytas teologijos-filosofijos ir vietoj socialinių mokslų fa­ kulteto— du nauji: humanitarinių mokslų ir teisių. Taigi, universitetą sudarė šeši fakultetai: 1) humani­ tarinių mokslų fakultetas su 18 katedrų, 2) teisių fakul­ tetas su 15 katedrų, 3) matematikos-gamtos fakultetas su 22 katedromis, 4) medicinos fakultetas su 28 katedromis, 5)technikos fakultetas su 17 katedrų ir 6) teologijos-filo­ sofijos fakultetas su 22 katedromis. Teologijos fakultetai kituose kraštuose, paprastai, ne­ pasižymi katedrų gausumu. Pavyzdžiui, vėliau, 1930 me­ tais, įsteigtame evangelikų teologijos fakultete buvo nu­ matytos tik 5 katedros. Tuo tarpu 1922 m. statute buvo numatyta katalikų teologijos fakultetui 22 katedros todėl, kad jis apėmė ne tik teologiją, bet ir filosofiją ir turėjo šiuos skyrius: 1) teologijos, 2) filosofijos, 3) teisių ir 4) istorijos. Nors universitete buvo ir humanitarinių moks­ lų bei teisių fakultetai, teologijos fakultete buvo numatyti lygiagretūs katalikų filosofijos, teisių ir istorijos skyriai. Čia iš tikrųjų buvo katalikiško universiteto užuomazga. Šito fakulteto profesūra buvo renkama, prisilaikant kano­ nų teisės, t. y. aprobuojant katalikų dvasinei vyriausybei. Iš esmės tai buvo universitetas universitete. Pažangioji visuomenė piktinosi dėl atkaklių klerikalų pastangų suklerikalinti jei ne visą universitetą (tuo metu to jie ne­ pajėgė padaryti), tai bent humanitarinius mokslus. Vė­ liau tame fakultete dar imta dėstyti astronomiją ir kitus gamtos mokslus. Medicinos fakultetą statutas mažai tepalietė. Medici­ nos fakultete jis numatė šias katedras medicinos skyriu­ je: 1) anatomijos, 2) histologijos su embriologija, 3) fi­ ziologijos ir fiziologinės chemijos, 4) farmakologijos su receptūra, toksikologija ir balneologija, 5) bendrosios pa­ tologijos ir patologinės anatomijos, 6) akušerijos ir gi­ nekologijos su klinikomis, 7) įvado į vidaus mediciną, 8) I terapinės klinikos, 9) II terapinės klinikos, 10) įvado 51

j chirurgiją, 11) operacinės chirurgijos su topografine ana­ tomija, 12) I chirurginės klinikos, 13) II chirurginės klini­ kos, 14) oftalmologijos su klinika, 15) odos ir venerinių ligų klinikos, 16) vaikų ligų su klinika, 17) nervų ir psi­ chikos su klinika, 18) higienos su bakteriologija ir sani­ tarine policija, 19) teismo ir socialinės medicinos, 20) au­ sų, nosies ir gerklės ligų su klinika. Veterinarijos skyriuje buvo numatytos šios katedros: 1) gyvulių anatomijos, 2) patologinės anatomijos su mė­ sos pažinimu, 3) operacinės chirurgijos, chirurginės pato­ logijos ir specialiosios chirurgijos su klinika, 4) diagnos­ tikos, specialiosios patologijos ir terapijos su klinika, 5) veterinarinės bakteriologijos, epizootologijos su kli­ nika, 6) zootechnikos, zoohigienos ir eksterjero. Farmacijos skyriuje buvo numatyta viena katedra — farmacijos ir farmakognozijos. Odontologijos skyriuje buvo numatyta viena katedra — stomatologijos ir dentiatrijos. Tuo būdu, įsteigtasis medicinos fakultetas pagal sta­ tutą turėjo keturis skyrius su 28 katedromis k Didesnės katedros galėjo turėti daugiau kaip po vieną profesorių arba docentą. Gamtos mokslų dalykus visų medicinos fa­ kulteto skyrių studentams dėstė matematikos-gamtos fa­ kulteto lektoriai ir praktikos darbus studentai medikai atlikdavo matematikos-gamtos fakulteto laboratorijose. Veterinarijos, farmacijos ir odontologijos skyriuose katedrų buvo numatyta, lyginant su medicinos skyriumi, labai maža, nes tuos skyrius turėjo aprūpinti atitinkamos medicinos skyriaus katedros. Chemijos, botanikos daly­ kais farmacijos skyrių aprūpindavo matematikos-gamtos fakulteto atitinkamos katedros bei laboratorijos. STUDENTŲ PRIĖMIMO TAISYKLĖS

Medicinos fakulteto taryba, vos atidarius universitetą, paskelbė taisykles mokslui eiti ir mokslo planus (žr. 1— 4 lenteles). Į medicinos arba veterinarijos skyrių studen­ tais galėjo būti priimami tik baigusieji gimnaziją arba tolygią mokyklą. Jei kas nebuvo išėjęs vidurinėje mokyk­ loje lotynų kalbos, turėjo išlaikyti egzaminą ne vėliau kaip1 1 Toks katedrų skaičius buvo statute. O iš tikrųjų 1924 m. veikė 26 katedros, nes dvi katedros — II terapinės klinikos ir įvado į chirur­ giją buvo įsteigtos tik 1927 metais.-— Red. kol.

52

per pirmuosius du semestrus. Medicinos skyriuje buvo nu­ matyta 10 semestrų, o veterinarijos skyriuje — 8 semest­ rai. Į odontologijos skyrių studentais iš pradžių buvo priimami asmenys, baigę ne mažiau kaip 6 gimnazijos klases. Odontologijos skyriaus mokslas turėjo būti išeina­ mas per 7 semestrus. Po trejų metų taisyklės buvo pa­ keistos ir studentais buvo priimami baigusieji gimnaziją arba tolygią mokyklą, o odontologijos skyriaus mokslas turėjo būti išeinamas per 8 semestrus. Carinėje Rusijoje dantų gydytojų mokyklos dažniausiai buvo privačios. Į jas priimdavo su 6 klasių cenzu, ir kur­ sas buvo išeinamas per penkis pusmečius. Tokias mokyk­ las baigusieji išlaikydavo valstybinius egzaminus prie uni­ versitetų ir įgydavo dantų gydytojų teises. Šita aplinkybė paveikė ir Lietuvos universiteto medi­ cinos fakulteto tarybą, kuri stojantiesiems \ odontologijos skyrių pirmuosius trejus metus paliko sumažintą mokslo cenzą, bet kursą sustiprino iki 7 semestrų. Panašią evoliuciją pergyveno ir farmacijos skyrius, ] kurį iš pradžių buvo priimami asmenys, kurie turėjo dvejų metų provizoriaus padėjėjo praktiką vaistinėje. Farmacijos skyriaus visiems dalykams išeiti buvo nu­ matyti 6 semestrai. Pagal tas taisykles farmaciją baigė tik pirmoji laida. Iš kitų stojant jau buvo reikalaujama gimnazijos cenzo, ir farmacijos skyriaus mokslas buvo iš­ einamas per 8 semestrus. MOKYMO SISTEMA

Sudarant medicinos mokslų studijų planus, medicinos fakulteto taryba turėjo pasirinkti medicinos mokymo sis­ temą. Kaip žinoma, yra ne viena medicinos mokymo sis­ tema. Europoje tuo metu buvo trejopas būdas išeiti medi­ cinos studijas. Prancūzų ir anglų medicinos mokyklose daugiau krei­ piama dėmesio į praktiką. Prancūzų studentas medikas nuo pat pirmojo kurso per visus penkerius studijų metus turi stažuoti ligoninėse. Pirmaisiais mokslo metais studen­ tas turi stažuoti keturis, su puse mėnesio vienoje kurioje nors klinikoje arba pasirinkdamas ją keisti kas puspenkto mėnesio. Ketvirtaisiais ir penktaisiais mokslo metais atlie­ kamas stažas kitose klinikose, kuriose studentas dar ne­ buvo dirbęs. Stažo darbai atliekami rytais nuo 7 iki 12 vai. ir privalomi visiems studentams. Teorijos paskaitos esti popietinėmis valandomis. 53

c ji

1 lentelė

Medicinos fakulteto medicinos skyriaus mokslo planas Valandų skaičius per savaitę

IV

V

VI

VII

VIII

IX

X C/5

kliniškos paskaitos

kliniškos paskaitos

praktika

teorija

4 4

praktika

praktika

4 5

teorija

teorija

praktika

teorija

3 4

praktika

teorija

2

6

6

6

6

6

6

2

2

O C

ko

Į

praktika

teorija

Eit. Nr.

j

Privalomieji dalykai

III

paskaitos

II

kliniškos paskaitos

Semestrai

i

Gamtos fakulteto katedros 1 2 3 4 5 6

Botanika .................................... Zoologija ir lyginamoji anatomija ........................................ Fizika ........................................ Neorganinė chemija ................. Analizinė chemija ..................... Organinė chemija .....................

7 8 9 10 11 12 13 14

Anatomija ................................ Histologija su embriologija .. Fiziologija ................................ Fiziologinė chemija ................. Bendroji patologija ................. Patologinė anatomija ............. „ histologija ............. Sekcijų kursas .........................

15 16

Bendroji chirurgija ................. Operacinė chirurgija ir topogra­ finė anatomija ..................... Farmakologija ir bendroji tėraPija ........................................ Įvadas į vidaus mediciną (diagnostika, atskiroji pato­ logija ir terapija) ................. Akušerija ir ginekologija (teo­ rinis kursas) ......................... Akušerinė ir ginekologinė kli­ nika ........................................ Akušerinė ir ginekologinė poli­ klinika .................................... Terapeutinė fakultetinė klinika „ hospitalinė Chirurginė fakultetinė klinika „ hospitalinė „ Įvadas i oftalmologiją ......... Oftalmologinė klinika ............. Otorinolaringologija ............. Vaikų ligos ............................ Odos ir venerinės ligos .......... Neuropatologija ir psichiatrija Higiena .................................... Bakteriologija ......................... Teismo ir socialinė medicina ..

5 3 4 5

2 6

5

Medicinos fakulteto katedros

17 18 19

20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31 32 33 34

Iš

v iso :

......

I š v is o :

..........

6

6

6

6 4

4

5

4 4

4

4

4

4

4

2

2 4

4

3

3

3

3

5

5 4

4 3

3

2 25

8

18

26

24

9 33

4 4

4

4

3

3

23

4 4

12

16 28

29

6 35

2

2

6

6

6

6

4 4

4

5

5

4

4

31

31

4

6

22

28

32

32

2 lentelė

en en

Medicinos fakulteto veterinarijos skyriaus mokslo planas Valandų skaičius per savaitę Semestrai I

m

II

IV

V

VI

VI I

VIII

Gamtos fakulteto katedros

1 2 3 4 5 6 7

Botanika .................................... Zoologija ir lyginamoji anatomija ........................................ Fizika ........................................ Neorganinė chemija ................. Organinė „ ................. Analizinė ,, ................. Mineralogija ir kristalografija

5 3 4 5

5 6 2

2

Medicinos fakulteto katedros

8 9

Medicinos skyriaus katedros Fiziologija ................................ Fiziologinė chemija .................

10 11 12

Bendroji patologija ................. Farmakologija ir receptūra . . . . Histologija ir embriologija ..

13 14 15 16 17 18 19 2G 21 22 23 24 25 26 27 28 29

Veterinarijos skyriaus katedros Gyvulių anatomija ................. Patologinė anatomija ............. Mėsos pažinimas ..................... Skrodimas ................................ Operacinė chirurgija ................. Chirurginė patologija ............. Arklių kaustymas ..................... Akušerija .................................... Diagnostika ................................ Specialioji patologija ir terapija Bendroji terapija ..................... Veterinarijos bakteriologija Epizootologija ......................... Zootechnika ............................ Zoohigiena ................................ Eksterjeras ................................ Klinika ir vaistinė ..................... Iš

v iso :

..........

Iš

v iso :

..........

4 4

5

4 4

5

4

4

5 4

6

4

6

6

4

4

6 2

2 3 2 3

2 3 3

3

3 2 4

6 2 2

2

3

3 2 12

6 3

4 4

2 2 12

25

2 27

20

8 28

24

9 33

15

12 27

21

18 38

12 19

14

33

18 18

33

51

13

3

praktika

teorija

praktika

teorija

praktika

teorija

praktika

teorija

praktika

teorija

praktika

2

praktika

teorija

2

3 4

teorija

praktika

teorija

Eil. Nr.

j

Privalomieji dalykai

Medicinos fakulteto odontologijos skyriaus mokslo planas

oi

3

lentelė

00

Valandų skaičius per savaitę Semestrai

m

5

3 6

v iso :

Iš

v iso :

praktika

teorija

praktika

teorija

praktika

„

4

„ skyrium

1

4 5 2

12

2

9

17 Asistavimas klini­ koje ................. 18 Bendroji patologija 19 Patologinė anato­ mija ir histologi­ ja ..................... 20 Bakteriologija ___ 21 Atskiroji patologija ir terapija . . . . 22 Specialioji burnos ir dantų patolo­ gija ir terapija 23 Farmakologija . . . . 24 Bendroji diagnosti­ ka ..................... 25 Bendroji chirurgija 2G Chirurginė polikli­ nika ................. 27 Specialioji chirur­ gija ................. 28 Odontologinės chi­ rurgijos praktika oq Ddontologinė klini ka ..................... 30 Protezinė klinika 31 Odos ir Veneros li­ gos ................. 32 Higiena ir specia­ lioji dantų hi­ giena ............. Iš

teorija

4

2

anatomija ..........

10 Specialioji histolo­ gija ir embrioloęriia S1 .)41 ................. 11 Histologija (bendroiH ................. 12 Fiziologija .......... 13 Fiziologinė chemija technika 14 Protezų 15 Dentiatrija .......... 10 Dantų ekstrakcija lavonams ....

VIII

VII

su medikais

5

5 3 6

praktika

praktika

2

teorija

teorija

4

praktika

praktika

2

VI

Pastabos teorija

teorija

4

teorija

Eil. Nr.

1 Fizika .................. 2 Neorganinė chemiJa ..........* * * . . 3 Organinė chemija 4 Analizinė „ 5 Rntanika .............. 6 Znnlngija .............. 7 Anatomija .......... 8 Specialioji anatomija ................. 9 Topografinė galvos

v

IV praktika

ii

I

Privalomieji dalykai

4 2 4 9

1

2

su medikais

5

2

skyrium su medikais skyrium »>

6 4

4

6

1

„

6

skyrium su medikais

4 4

2 t

3

skyrium

2 2 2 2 3

3

su medikais 3

3

3

skyrium 6 12 12

12 6

12 12

n

3 2 14

25

23

15

9

17

29

17

20

17

8

27

5

33

CT1 39

38

|

38

|

34

37

35

38

I

Medicinos fakulteto farmacijos skyriaus mokslo planas Valandų skaičius per savaitę Semestrai I Privalomieji dalykai

ž lu

CŪ tT

a>

*

ra 'C (D

1 Botanika

............... .....................

5

4

2

Zoologija

........... .....................

3

3

3 4 5

Fizika ........................................ Neorganinė chemija ................. Organinė chemija ..................... Analizinė chemija ..................... Fiziologinė chemija ................. Anatomija su fiziologija (žmogaus) .............................. . Mineralogija su kristalografija Mikroskopija iš botanikos . . . . Bakteriologija ......................... Higiena su dezinfekcija .......... Farmacija ir farmakognozija Farmakologija su toksikologija Pirmoji pagalba ......................... Vaistų ir maisto dalykų tyrimų teisminių ir technikinių analižių metodika .....................

4 5

6

7 8

9

10 11

12 13 14 15 16

Iš v iso :

.....................

Iš v iso :

.....................

m

n

2

S n

5 iš

ra

CS

t-.

u

CJ

v

IV

S.

(U

VI

S. ’ra

ra O

O.

Jc

ra 'C QJ

t-

4

4

2

5 6 4

2

6

4

l

2 4 3 4

6

2

19 21

2

18 20

10

14 24

8

10 18

3 3 6

8 3 1

12

8 20

2

12

6

12 18

Iki pirmojo pasaulinio karo anglų medicinos mokyklos buvo steigiamos ligoninių gydytojų privačia iniciatyva. Ligoninės administracija paskelbia mokinių priėmimą, mo­ kiniai dirba ligoninėje, galima sakyti, iš pradžių kaip sa­ nitarai, vėliau kaip felčeriai. Greta praktinio įgudimo mokiniai tobulinami ir teoriškai. Daugiau prityrę ligoninės gydytojai skaito jiems paskaitas. Nesant jų tarpe nusima­ nančių teoriniuose dalykuose, kviečiami profesoriai iš uni­ versitetų. Mokiniai už mokslą moka ligoninei ir dirba dar­ bą. Kai mokiniai išeina įvadinius gamtos dalykus (che­ mija, fizika, biologija), tarpinius dalykus (anatomija, fi­ ziologija ir farmakologija), eina kliniškus dalykus. Išėjęs kursą, studentas turi išlaikyti valstybinius egzaminus. Skandinavų tipo medicinos fakultetuose ar institutuose studentas turi išeiti gamtos mokslus ir, perėjęs į medicinos mokyklą, studijuoja iš eilės atskirus dalykus. Jei studen­ tas pradeda klausyti paskaitas iš vidaus ligų, tai klauso jas 6 mėnesius ir dirba tik toje klinikoje. Paskui tiek pat laiko dirba chirurginėje klinikoje. Mažesnėse klinikose studentai dirba trumpesnį laiką. Išklausęs vieno dalyko paskaitas ir atidirbęs klinikos darbus, daugiau į ją nebe­ grįžta. Studentas, dirbdamas kurioje klinikoje, tuo metu kitų klinikų nelanko. Perėjimas dirbti iš klinikos į kliniką priklauso nuo paties studento, o klinikos pasirinkimas yra susijęs su tuo, kiek yra vietos klinikoje, todėl dirbančių studentų skaičius yra ribotas. Skandinavų medicinos mo­ kymo sistema turi tą pranašumą, kad studentas tam tikrą laiką gali susikoncentruoti ties vienu dalyku ir, jam dir­ bant klinikoje ilgesnį laiką, profesorius turi progos jį ge­ rai pažinti. Tačiau šioje sistemoje yra ir minusų: studen­ tas, eidamas pirmuosius klinikinius dalykus, dar nesugeba taip gerai suprasti jų, kaip eidamas paskutines klinikas. Vienas dalykas nuo kito esti nutolęs. Rusų ir vokiečių medicinos mokyklos sudarė savotišką sistemą. Mokslinis studento paruošimas buvo labai išto­ bulintas, tačiau praktinis paruošimas atsilikdavo. Mūsų medicinos fakulteto taryba pasirinko rusų—vo­ kiečių sistemą, visų pirma dėl to, kad visi tarybos nariai buvo išėję medicinos mokslus būtent tokios sistemos aukš­ tosiose mokyklose ir tą sistemą geriausiai pažinojo. Praktiniam paruošimui sustiprinti baigusiems medi­ cinos skyrių buvo įvesta metų praktika. Gydytojo prakti­ kos teises absolventas įgydavo, tik atlikęs metų praktiką. 61

Buvo nužymėta, kiek laiko kuriame ligoninės skyriuje jaunas gydytojas turi praktikuotis. Šitą praktikos stažo atlikimą turėjo kontroliuoti sveikatos departamentas. Me­ dicinos fakulteto taryba manė, kad pirmųjų kursų studen­ tų medikų, dar visai nėjusių klinikinių dalykų, stažavimas esti visai netikslingas. Toks pirmųjų kursų studentas, sta­ žuodamas ligoninėje, gaišta daug laiko, naudos turi maža. Kas kita baigęs arba baigiantis mokslus studentas,— jis kiekvieną klinikini darbą jau sugeba atlikti sąmoningai. Vėliau gyvenimas parodė, kad ir pirmųjų kursų studentų tam tikra praktika ligoninėse yra naudinga. STUDENTŲ ŽINIŲ PATIKRINIMO BŪDAS

Pasirinkusi mokymo sistemą, medicinos fakulteto ta ­ ryba turėjo pasirinkti studentų žinių patikrinimo sistemą: arba dalykinę, arba kursinę sistemą, t. y. ar leisti studen­ tui išklausius dalyką laikyti egzaminą, kada jis nori, kaip seniau būdavo humanitarinių mokslų fakultetuose, ar versti visų išeitų kurso dalykų egzaminus išlaikyti ir tik po to kelti studentus j kitą kursą. Dar yra vadinamoji puskursinė sistema, ji daugiausia buvo praktikuojama Vokie­ tijoje, Šveicarijoje ir seniau Rusijoje. Puskursinė sistema reikalauja, kad studentas, pereidamas j III kursą (Vokie­ tijoje kartais būdavo ir į IV semestrą), išlaikytų visus pirmųjų dviejų kursų egzaminus. Pirmuosiuose dviejuose kursuose baigiami gamtos dalykai; šiems egzaminams Vokietijoje būdavo skiriama tam tikra komisija, kuriai pirmininkauti atvykdavo profesorius iš kito universiteto. Studentas, išlaikęs pirmųjų dviejų kursų vadinamuosius puskursinius egzaminus (arba fizikumą), pereidavo į III kursą ir toliau, nekalbant apie įskaitas, nebeturėjo egzaminų iki studijų galo, kada laikomi baigiamieji, arba valstybiniai, egzaminai. Kai kuriuose universitetuose buvo leidžiama egzaminuotis iš išklausyto dalyko, ir nebaigus klausyti visų penkių kursų dalykų. Kurią gi studentų išeito kurso kontrolės sistemą pasi­ rinko Kauno medicinos fakultetas? Kauno medicinos fakulteto taryba pasirinko vidurį tarp puskursinės ir kursinės sistemos. Buvo nutarta reikalauti iš studentų, kad, pereidami į III kursą, jie būtų išlaikę visus pirmųjų dviejų kursų egzaminus. O pereidami iš pirmojo į antrąjį ir iš trečiojo į ketvirtąjį kursą, egzami62

nūs laikytų tik iš tų dalykų, iš kurių žinios tolesniam kurso supratimui buvo būtinos. Pavyzdžiui, antrojo kurso studentai turi klausyti fiziologiją ir fiziologinę chemiją, o šiems dalykams suprasti yra būtini fizikos, neorganinės ir organinės chemijos dalykai. Todėl iš studentų buvo rei­ kalaujama, kad iš šitų dalykų egzaminai būtų išlaikyti. Pirmajame kurse išklausytieji botanikos ir zoologijos dalykai galėjo būti išlaikyti antrojo kurso lankymo metu. Bet studentas į trečiąjį kursą negalėjo pereiti, neišlaikęs egzaminų iš visų pirmųjų dviejų kursų dalykų arba, kaip čia įprasta sakyti,— įvadinės grupės dalykų. Studentai, pereidami iš trečiojo į ketvirtąjį kursą, turėjo išlaikyti iš to kurso dalykų kolokviumus, kurie iš esmės maža kuo skyrėsi nuo egzaminų, vėliau jie ir buvo pavadinti egza­ minais. Studentas, išklausęs visus privalomuosius, įvadinius ir specialiosios grupės dalykus, atlikęs nustatytus praktikos darbus, išlaikęs egzaminą bent iš vienos svetimos naujo­ sios kalbos ir gavęs visų penkių kursų įskaitą, gaudavo medicinos kandidato liudijimą. Veterinarijos kursą išėję gaudavo veterinarijos kandidato liudijimą, odontologijos skyrių — odontologijos kandidato ir farmacijos skyrių — farmacijos kandidato liudijimą. Terminas „kandidatai“ įvairių kraštų aukštosiose mo­ kyklose labai įvairiai vartojamas. Vokietijoje medicinos kandidatais vadinami tie, kurie yra išlaikę puskursinius egzaminus (fizikumą). Caro laikų Rusijos aukštosiose mo­ kyklose kandidatu vadindavo žmogų, baigusį aukštąjį mokslą. Tas vardas neliesdavo baigusiųjų specialiąsias aukštąsias mokyklas, kaip antai, inžinierių, gydytojų. Kauno medicinos fakulteto praktikoje kandidatais buvo vadinami išėjusieji medicinos fakulteto kursą. Kandidatas turėjo teisę laikyti baigiamuosius, arba valstybinius, egza­ minus. Baigiamuosius egzaminus išlaikęs gaudavo arba medicinos gydytojo, arba veterinarijos, arba dantų gydy­ tojo, arba chemiko-vaistininko diplomą. Baigiamųjų egzaminų skaičius keitėsi. Būdavo reika­ laujama gydytojo diplomui gauti išlaikyti visus specialio­ sios grupės (III, IV. V kursų, dalykus ir pakartoti egzaminus iš anatomijos, histologijos su embriologija ir fiziologijos. Dėl kartojamų egzaminų medicinos fakulteto taryboje nebuvo vieningos nuomonės. Kai kas manė, kad pirmojo ir antrojo kurso dalykų kartoti nėra reikalo. Šita nuomonė vėliau laimėjo. 63

Baigiamiesiems egzaminams egzaminatorius skirdavo medicinos fakulteto taryba. Visi egzaminatoriai sudaryda­ vo atitinkamo skyriaus egzaminuojamą komisiją, kuriai pirmininkaudavo fakulteto dekanas. Baigiamieji egzaminai buvo vieši: j juos galėjo ateiti universiteto docentai ir šiaip gydytojai. Iš pradžių buvo nustatyta, kad baigiamuosius egzaminus turi pradėti ne vėliau, kaip praslinkus trejiems metams nuo paskutinio semestro išėjimo ir baigti juos ne vėliau kaip per trejus metus nuo jų pradėjimo. Vėliau egzaminų laikymo laikas buvo sutrumpintas iki vienerių metų. Pasitaikydavo taip lėtai laikančių egzaminus, kad jie nesuspėdavo baigiamųjų egzaminų išlaikyti ir per trejus metus. Baigiamųjų egzaminų būdavo 16—19. Rei­ kalavimai buvo dideli ir griežti, ypač iš kai kurių dalyKų, pavyzdžiui, anatomijos, fiziologijos, akušerijos-ginekologi­ jos ir akių ligų. Nors formaliai dekanatas skirdavo terminą kiekvienam egzaminui, pažymėdamas tatai egzaminų lapelyje, tačiau praktiškai kandidatas susitardavo iš anksto dėl termino su atitinkamo dalyko egzaminatoriumi ir tą terminą pa­ žymėdavo lapelyje dekanatas. Kandidatas kreipdavosi j egzaminatorių tada, kai jis jausdavosi esąs pasiruošęs. Čia pasireikšdavo individualios kandidato savybės. Tie, kurie savo žinias buvo linkę laikyti nepakankamomis, egjzaminuodavosi labai lėtai, bet užtat pasiruošdavo labai gerai. Kandidatų tarpe būdavo tokių, kurie apie savo žinių bagažą būdavo per geros nuomonės, laikydavo egzaminus greičiau, bet užtat ir „virsdavo“ egzaminuose dažniau. Neišlaikęs tris kartus egzamino iš to dalyko, kandidatas netekdavo teisės toliau laikyti egzaminus. Laikant egza­ minus trečią kartą, be egzaminatoriaus, dalyvaudavo de­ kanas arba jo įgaliotas profesorius ir, reikalui esant, vie­ nas iš dekano kviestų gretimo dalyko dėstytojų. Tokie atsitikimai, kad kandidatas laikytų prie tokios sustiprintos komisijos egzaminus, būdavo gana reti, nes egzaminato­ riai neišlaikiusiam egzamino kandidatui nepatenkinamo pažymio neįrašydavo | egzaminuojamąjį lapeli ir formaliai neišlaikiusių egzaminą nebūdavo. Egzaminatorius pagal fakulteto taisykles turėjo rašyti nepatenkinamą pažymį, bet jis, pastebėjęs studento nepakankamas žinias, galėjo traktuoti kandidatą kaip nelaikiusi. Šitokiai egzaminų sis­ temai esant, egzaminatoriai galėjo priversti kandidatą tinkamai pasiruošti, nes laiko egzaminams būdavo ne­ maža. -64

Praktika parodė, kad dirbantieji kandidatai egzaminus galėdavo išlaikyti per 6—9 mėnesius. Buvo susidariusi opinija, kad baigiamiesiems egzaminams reikia skirti vie­ nerius metus laiko. Tokiu būdu, norint įsigyti medicinos gydytojo praktikos teises, reikėjo skirti 5 metus medicinos studijoms, vienerius metus baigiamiesiems egzaminams ir vienerius metus praktikos stažui, iš viso — septynerius metus. Asmuo, patenkinamai išlaikęs visus baigiamuosius egzaminus, gaudavo atitinkamo skyriaus diplomą. Gauda­ mas diplomą, gydytojas duodavo iškilmingą pasižadėjimą. Iškilmingas pasižadėjimas

Sito pasižadėjimo kilmės reikia ieškoti tolimoje pra­ eityje, kada senovės Graikijos gydytojai duodavo vadina­ mąją hipokratinę priesaiką: „Prisiekiu Apolonu gydytoju, Asklepiju, Higiena, Panacėja ir vi­ sais dievais bei dievaitėmis ir kviečiu juos j liudytojus, kad šitą mano priesaiką ir prievoles, kurias aš pasiimu, vykdysiu pagal savo išgales ir išmanymą; tuos, kurie mane mokė medicinos meno, gerbsiu kaip savo tėvus; dalysiuos jų likimu, pagal jų norą teiksiu jiems visa tai, ko jie bus reikalingi; jų vaikai bus man kaip broliai, moky­ siu juos gydytojo meno, jei jie to norės, be užmokesčio bei prievolių iš jų; pasižadu perduoti taisykles, nurodymus ir visą medicinos moks­ lo turinį ir mano mokytojų sūnums ir jų mokiniams, jei jie įeis į gydytojų luomą ir pasiims prievoles pagal gydytojų įstatymus; niekam kitam viso šito aš nepranešiu.“

Hipokratinė priesaika rodo, kad senovės gydytojai bu­ vo atsiriboję nuo visuomenės ir užsidarę į atskirą kastą. Dar XVII a. buvo sunku medicinos fakultetams atsipalai­ duoti nuo senų priesaikos davimo tradicijų. Tai patvirtina, tarp kitko, ir Gelmšteto statutas, kuris reikalavo iš profe­ sorių, kad jie saugotų ir plėstų gydytojų meną, rūpintųsi, kad jis būtų perduodamas taisyklingai ir neiškreiptas, toks, kokį jį sukūrė dievo išrinktieji Hipokratas, Galenas ir Avicena, o visokią empyriją, Paracelso tetralogia ir kitus medicininius kūrinius atmestų. Carinės Rusijos medicinos fakultetus baigusieji gydy­ tojai, gaudami diplomą, taip pat pasirašydavo priesaiką. Medicinos fakulteto tarybos narių tarpe taip pat buvo gera dalis tokių gydytojų, kurie buvo pasirašę priesaiką, todėl ir kilo mintis įvesti iškilmingą pasižadėjimą baigu­ siems medicinos fakultetą ir gaunantiems diplomą. Medi­ cinos fakulteto taryba suprojektavo ir priėmė pasižadėjimo tekstą kiekvienam skyriui skirtingą. Pateikiu čia juos. 5

‘2025

65

M e d ic in o s g y d y to jo p a siž a d ė jim a s

Priimdamas su dėkingumu gydytojo diplomą, suteikiantį man gydytojo teises, ir suprasdamas uždedamą man pareigų svarbumą, viešai ir iškilmingai pasižadu visą savo gyvenimą saugoti gerą var­ dą ir garbę tos korporacijos, į kurią dabar įstoju. Drauge pasižadu lavintis medicinos mokslo srityje ir visomis jė­ gomis stengtis prisidėti prie medicinos mokslo didinimo ir platinimo, skelbdamas visa, ką pats naujo busiu atradęs. Pasižadu nesimanyti nei slaptu vaistų gaminimu, nei jų pardavinėjimu, skirdamas vais­ tus savo pacientams, nedaryti paslapties nei prieš gydytojus, nei prieš vaistines. Pasižadu teikti medicinos pagalbą visiems tos pa­ galbos reikalaujantiems be skirtumo tikybos, tautos ir socialinės būk­ lės; pasižadu teikti tą pagalbą sąžiningai, remdamasis ne tik besi­ mokant įgytomis žiniomis, bet ir naujais mokslo prityrimais. Svarbiais atsitikimais ieškosiu patarimo gydytojų, labiau už mane nusimanančių ir prityrusių, gerbsiu jų nuomones, bet, turėdamas pir­ miausia galvoje ligonio naudą, neveidmainiausiu ir visuomet saky­ siu teisybę. Pasižadu nutylėti mano sužinotas ligonio arba jo šei­ mos paslaptis, saugotis diskredituoti arba žeminti savo kolegas ir medicinos įstaigas.

Dantų gydytojo pasižadėjimas Priimdamas su dėkingumu dantų gydytojo diplomą, suteikiantį man dantų gydytojo teises, ir suprasdamas uždedamų man pareigų svarbumą, viešai ir iškilmingai pasižadu visą savo gyvenimą saugoti gerą vardą ir garbę tos korporacijos, į kurią dabar įstoju. Drauge pasižadu lavintis odontologijos mokslo srityje ir visomis jėgomis stengtis prisidėti prie šio mokslo didinimo ir platinimo, skelbdamas visa, ką pats naujo būsiu atradęs. Pasižadu nesimanyti nei slaptu vaistų gaminimu, nei jų parda­ vinėjimu. Pasižadu sąžiningai teikti pagalbą visiems tos pagalbos reika­ laujantiems be skirtumo tikybos, tautos ir socialinės būklės, remda­ masis ne tik mokslo metu įgytomis žiniomis, bet ir naujais mokslo patyrimais. Reikalui esant, ieškosiu patarimo gydytojų, labiau už mane nusimanančių ir prityrusių. Pasižadu nutylėti mano sužinotas ligonio arba jo šeimos pa­ slaptis ir saugotis diskredituoti arba žeminti savo kolegas.

Chemiko-vaistininko pasižadėjimas Priimdamas su gilia padėka Universiteto suteikiamas man che­ miko-vaistininko vardo teises ir pirmenybes, pasižadu niekuo ir niekuomet savo darbe nežeminti to vardo. Taip pat pasižadu sąži­ ningai eiti visas uždedamas man šiuo vardu pareigas: Kaipo vaistininkas — tiekti tiktai geros rūšes vaistus, vengti ne­ tikrumų ir netikslumų kokybės- ir kiekybės atžvilgiu, žiūrėti, kad mano duodamieji ir teikiamieji vaistai būtų prieinami ir neturtingajai visuomenės daliai, nesiimti gydyti ligonių, išskiriant tuos nelaimingus atsitikimus, kuriais ir įstatymai reikalauja iš manęs teikti pirmąją pagalbą žmogui; 66

Kaipo chemikas — tirti pavedamus man tyrimus kuo uoliausiai ir stropiausiai. Pasižadu savo profesijos darbuotėje visuomet vadovautis pado­ rumo dėsniais, santykiaudamas su gydytojais, ir šventai laikyti klientų paslaptis. Pagaliau pasižadu toliau gilinti suteiktas man mokslo žinias ir kiek galėdamas dėtis prie mokslo pažangos, o savo išradimus medicinos srityje kelli viešumon ir iš jų nedaryti pa­ slapčių.

Pirmieji baigusieji medicinos fakultetą, gaudami dip­ lomą, pasirašydavo savo pasižadėjimą medicinos fakul­ teto tarybos posėdyje. Vėliau, kai pradėjo atsirasti vis daugiau baigiančių, ši funkcija perėjo dekanato žiniai, o dar vėliau — rektorato kanceliarijai, nes diplomų išda­ vimas buvo rektorato raštinės žinioje. ETATAI IR PERSONALO KOMPLEKTAVIMAS

Medicinos fakulteto taryba, atsižvelgdama į fakulteto skyrių įstaigų dydį, nustatė priimamų į medicinos skyrių klausytojų skaičių iki 100, o į odontologijos skyrių — 50. Fakulteto taryba paruošė fakulteto etatų sumanymą. Neminint techninio personalo, išsivystęs fakultetas turėjo turėti: 28 profesorius, 7 docentus, 4 prozektorius, 30 vy­ resniųjų asistentų, 24 jaunesniuosius asistentus, 7 demonstratorius ir 5 dantų technikus. Atidarant universitetą, 1922 m. vasario mėn. iš Aukš­ tųjų kursų universitetas perėmė 481 studentą ir laisvąjį klausytoją. Iš jų buvo 179 medicinos fakulteto klausyto­ jai. Tuo metu Aukštuosiuose kursuose medikai buvo II ir IV semestruose. Fakulteto taryba turėjo ruoštis rudenį priimti studentus į I, III ir V semeslrus, be to, turėjo pasiruošti priimti studentus į veterinarijos, farmacijos ir odontologijos skyrių pirmuosius semestrus. Tuo tarpu vyresniojo mokslo personalo tebuvo tik tiek, kiek jo buvo paskirta į branduolį, kuriame iš medikų buvo tik Antanas Jurgeliūnas, Petras Avižonis ir Vladas Lašas. Nuo 1922 m. iki 1923 m. rudens fakulteto dekanu buvo prof. P. Avižonis, o fakulteto moksliniu sekretoriumi doc. Vladas Lašas. V. Lašas dėstė fiziologijos ir fiziolo­ ginės chemijos kursą. Prof. Jurgeliūnas nuo rudens turėjo pradėti III kurso studentams bakteriologijos kursą. Prof. P. Avižonio kaip oftalmologo dalykas pradedamas tik IV kurso studentams, todėl jis, negalėdamas dėstyti savo dalyko, dėstė medicinos istoriją; jis 1922—1923 m. buvo medicinos fakulteto dekanas, 1924.IX.1—1925.IX.1 — uni6 — 2925

67

versiteto prorektorius, 1925.IX.1—1926.IX.1 — rektorius. VI. Lašas 1922—1923 m. buvo fakulteto mokslinis sekre­ torius, 1923—1924 m.— universiteto mokslinis sekretorius, 1924—1940 m. ir 1944—1946 m.— fakulteto dekanas. Neatidėliojant reikėjo susirūpinti mokslo personalo komplektavimu. Tai labai atsakingas darbas, nes nuo vy­ resniojo mokslo personalo kvalifikacijų bei sugebėjimų daugiausia priklausė medicinos fakulteto ateitis. Anatomijos katedros vedėju buvo išrinktas Tartu (Dor­ pato) universiteto doktorantas Jurgis Žilinskas, kuris jau Aukštuosiuose kursuose dėstė žmogaus anatomiją ir ope­ racinę chirurgiją. 1922 m. balandžio 5 d. buvo paskelbtas konkursas atsi­ darančių vyresniųjų kursų devynioms katedroms, iš kurių 7 buvo medicinos skyriaus ir 1 odontologijos skyriaus. Pasibaigus konkurso laikui ir einant prie vedėjų rin­ kimų toms katedroms, kurių specialybės asmenų nebuvo fakulteto tarybos narių tarpe, fakulteto dekanatas sukvies­ davo specialistų ir medicinos organizacijų bei valdybų atstovų pasitarimus, kuriuose detaliai buvo išnagrinėja­ mas kandidatų tinkamumas užimti katedrą. Iš tokių pasitarimų pažymėtinas medicinos skyriaus katedrų kandidatams aptarti platesnis pasitarimas, įvy­ kęs 1922.VI.27 ir veterinarijos skyriaus katedrų vedėjų kandidatūroms aptarti pasitarimas, įvykęs 1922.VII.3. Šitokių pasitarimų sprendimai, suprantama, turėjo tik pa­ tariamąją reikšmę, nes prerogatyva rinkti katedrų vedėjus pagal universiteto statutą priklausė medicinos fakulteto tarybai. Kadangi 1922 m. rudenį turėjo pradėti dėstyti visą eilę naujų dalykų medicinos skyriaus III kurso studentams ir veterinarijos bei odontologijos skyriams, tai pavasario se­ mestro metu medicinos fakulteto didžiausias rūpestis buvo sukomplektuoti mokslo personalą. Taryba labai dažnai po­ sėdžiaudavo ir beveik kiekvieno posėdžio darbų tvarkoje figūruodavo mokslo personalo rinkimų klausimai. Ypač sunkus buvo klausimas dėl katedrų vedėjų parinkimo. Kadangi konkurso būdas neduodavo pageidaujamų rezul­ tatų, fakulteto taryba tinkamus kandidatus kviesdavo. Farmakologijos katedros vedėju buvo pakviestas žymus Rusijos farmakologas prof. Stasys Čirvinskis. Jis 1897— 1902 m. buvo Tartu (Dorpato) universiteto farmakologi­ jos profesorius. 1902 m. pagal konkursą jis buvo išrinktas Maskvos universiteto farmakologijos katedros vedėju ir 68

dirbo ten ilgus metus. Jo gausūs mokslo darbai liečia depresorinio nervo funkciją ir peptono bei narkotikų vei­ kimą. Jis buvo kilęs iš Marijampolės (dabar Kapsukas). Jo sutikimas vykti į Kauną ir prisidėti prie naujai stei­ giamo medicinos fakulteto ir farmakologijos organizavimo buvo nemažas laimėjimas, komplektuojant personalą. Savo mokslinę biblioteką jis jau buvo pasiuntęs į Kauną medi­ cinos fakultetui. Tačiau, būdamas senyvo amžiaus (gimęs 1852 metais), besiruošdamas persikelti, mirė. Bendrosios patologijos ir patologinės anatomijos ka­ tedros vedėju buvo išrinktas buvęs Samaros universiteto patologinės anatomijos profesorius Emilis Vinteleris. Jis 1904—1905 mokslo metais buvo Charkovo universiteto chirurginės patologijos profesoriaus Martynovo asistentas, o 1905—1919 m.— įvairiose ligoninėse ir patologinės ana­ tomijos katedrose prozektorius. 1909 m. buvo įgijęs medi­ cinos mokslų daktaro laipsnį. Nuo 1920 m. pradžios buvo Samaros universiteto patologinės anatomijos katedros ve­ dėjas ir profesorius. Prof. Vinteleris buvo gimęs Lietuvoje ir mokėjo lietuvių kalbą. Operacinės chirurgijos ir topografinės anatomijos ka­ tedros vedėju buvo išrinktas Karaliaučiaus universiteto profesorius H. Boitas, kuris nuo 1914 m. dirbo Karaliau­ čiaus universiteto chirurginėje klinikoje iš pradžių privat­ docentu, vėliau — chirurginės katedros ekstraordinariniu profesoriumi. Mokslo srityje buvo nuveikęs nemažai, turė­ jo 26 mokslo darbus ir ilgametį chirurginį stažą. Bendrosios chirurgijos katedros vedėju buvo išrinktas buvęs Maskvos chirurginės klinikos direktorius ordinari­ nis profesorius J. Dzirnė. Nuo 1906 m. jis ėjo universiteto žinomo chirurgijos profesoriaus Djakovo asistento parei­ gas, buvo išrinktas privatdocentu, o nuo 1910 metų buvo paskirtas profesoriumi. Dirbo daugiausia urologijos srityje. Turėjo apie 40 mokslo darbų. Jau nuo rudens reikėjo turėti vidaus ligų propedeutikos, tuo metu universiteto statute vadinamos įvadu į vi­ daus mediciną, katedros vedėją. Dėl kandidatų į šią ka­ tedrą fakulteto taryboje buvo nemaža svyravimų. Pirmuo­ ju kandidatu buvo ilgametis Peterburgo Karo medicinos akademijos bendradarbis K- Parčevskis. Jis Aukštųjų kur­ sų medicinos skyriaus medikams dėstė vidaus ligas, pa­ sižymėjo kaip labai prityręs terapeutas ir gabus lektorius. Tačiau K. Parčevskis nesutiko paimti įvado į vidaus ligas katedrą. Tada buvo apsistota ties Juozu Bagdonu, kuris 69

1891 m. buvo baigęs Maskvos universiteto medicinos fa­ kultetą. Po to jis vertėsi laisva praktika ir dažnai važi­ nėdavo j Rusijos ir Vokietijos centrus tobulintis. Dirbo įvairiose ligoninėse, o nuo 1919 m. ėjo sveikatos departa­ mento direktoriaus pareigas. 1921 m. jis skaitė Aukštųjų kursų medicinos skyriaus X semestro studentams medi­ kams paskaitas iš vidaus ligų klinikos, buvo parašęs daug populiarių medicinos darbų. 1922.IX.18 medicinos fakulte­ to taryba savo posėdyje daktarą Juozą Bagdoną išrinko ekstraordinariniu profesoriumi įvado į vidaus mediciną katedrai. Akušerijos-ginekologijos katedros vedėju medicinos fa­ kulteto taryba išrinko dr. Praną Mažylį. Medicinos moks­ lus jis buvo baigęs Krokuvos universitete 1914 metais. Iš pradžių jis dirbo Krokuvos universitete anatomijos, embriologijos, vėliau akušerijos-ginekologijos srityje. 1918 m. grįžęs į Lietuvą, vertėsi privačia gydytojo prak­ tika, nuo 1919 m. buvo Panevėžio ligoninės vedėjas. Aukš­ tųjų kursų medicinos skyriaus kviečiamas, persikėlė į Kau­ ną ir dėstė baigusiems medikams akušeriją ir ginekolo­ giją, būdamas Raudonojo Kryžiaus ligoninės direktoriumi ir akušerijos-ginekologijos skyriaus vedėju. 1922.IX. 18 me­ dicinos fakulteto taryba išrinko dr. Praną Mažylį docentu ir akušerijos-ginekologijos katedros vedėju. Veterinarijos skyriaus gyvulių anatomijos dėstyti ir zoologijos katedrai vadovauti buvo išrinktas 1896 m. bai­ gęs Charkovo veterinarijos institutą veterinarijos gydy­ tojas Matas Veitas, kuris dirbo Užkaukazėje, paskui Telšių apskrityje. Pirmajam pasauliniam karui prasidėjus, persi­ kėlė į Rusiją, iš kur į Lietuvą grįžo 1921 metais. Jis ėjo Mažeikių apskrities veterinarijos gydytojo pareigas, turė­ jo parašytus šešis mokslinius veterinarijos darbus. Tačiau Veitas į darbą neatvyko ir gyvulių anatomijos dėstymą nu­ traukė. Vėliau tos katedros vedėju buvo išrinktas doc. Z. Mockus. KAUNO AUKŠTOSIOS MEDICINOS MOKYKLOS VYSTYMASIS

Kaip Kauno aukštoji medicinos mokykla vystėsi, matyti iš 5—8 lentelių duomenų. Kasmet augo personalo, studen­ tų ir mokslus baigiančiųjų skaičiai. Lentelėje nužymėti trys laikotarpiai. Pirmuoju laikotarpiu (1922—1930 m.) dar bu­ vo medicinos fakultete veterinarijos skyrius ir bebaigian­ čių tą skyrių. Veterinarijos skyrių baigė 16 žmonių, vėliau 70

5

KAUNO AUKŠTOSIOS

MEDICINOS I

MOKYKLOS VYSTYMOSI

lentelė

DUOMENYS

laikotarpis

Kauno Valstybinio Vytauto Didžiojo universiteto medicinos fakulteto medicinos, stomatologijos, farmacijos ir veterinarijos skyriai (1928—1930 m.)

1928 1929 1930

21 17 17

42 41 37

18 13 11 15

19 23 24 24

511 622

7 4 6

22

651

16 16

21

718

15

t

e

veterina­ rijos sk.

t

ą iš viso

vyrų

16 16

19 23

29 17 44

1

moterų

13

18

farmacijos sk.

u

vyrų

26

1925 1926 1927

k

moterų

179 307 338 376 422

moterų

3 12 16

Studentu skaičius

_ —

a

vyrų

1924

adm inistra­ cijos

jaunes niųjų mokslinių

5 13

10 15

pagalbinio

vyresniųjų mokslinių

Metai

10

1922 1923

f

ė

stomatologijos sk.

medicinos sk.

=■

g

3

—

—

—

—

—

—

2

—

—

17

—

—

4

—

8 9

2

4 2

—

2

—

—

8 3

8 14

—

15

2

—

3 4

— —

11

4

—

3

—

14 9

1 1

Iš viso

i

moterų

a

vyrų

B

skaičius

moterų

Personalo

3 17

10 25 30

21 23

16 12 29

33 52

23

20

43

6

II

l e n t e l ė

laikotarpis

Kauno Valstybinio Vytauto Didžiojo universiteto medicinos fakulteto medicinos, farmacijos ir stomatologijos skyriai (1931 — 1950 m.) B

a

i

f

ė

pagalbinio

administra­ cijos

vyrų

moterų

i6

40

48

2

809

20

4

1932

15

40

49

2

839

35

8

1933

16

40

16

38

937

27

1934

17

42

17

32

952

1935

16

40

17

29

1936

17

2

16

1937

17

4

1938

a

k

u

i

t

farmacijos sk.

e

t

q

iš viso j

jaunesniojo mokslinio

1931

moterų

vyrų

vyrų

moterų

Iš viso

vyrų

Metai

g

stomatologijos sk.

medicinos sk.

vyresniojo mokslinio

Studente skaičius

Personalo skaičius

—

10

2

—

22

14

36

3

20

1

—

39

28

67

11

1

40

5

3

33

54

87

49

25

2

29

6

8

57

62

119

866

44

10

1

32

11

5

56

47

103

32

799

51

7

1

50

14

9

66

66

132

17

32

714

49

12

—

37

3

5

52

54

106

16

17

32

660

59

12

2

50

5

14

66

76

142

1939

18

17

34

607

56

16

—

25

15

10

71

51

122

1940 iki VII.20

13

45

43

2

708

56

20

—

20

5

15

61

55

116

13

45

43

2

915

12

6

—

3

1

1

13

10

23

1941 iki VII.22

20

48

48

7

917

66

16

1

13

6

6

73

35

108

po VII.22

—

—

—

—

650

57

22

—

9

2

1

59

32

91

1942

—

—

—

—

789

61

21

12

24

5

3

78

48

126

1943

—

—

—

—

—

40

25

—

65

7

35

47

123

170

1944 iki VIII.l

—

—

—

—

—

50

16

—

40

—

6

50

62

112

1944 po VII 1.2

17

44

23

—

829

—

—

—

—

—

—

—

—

—

1945

24

52

37

—

1122

27

22

—

23

—

1

27

46

73

1946

31

60

50

—

1294

24

28

1

37

3

10

28

75

103

1947

30

89

70

—

1466

20

23

1

57

3

13

24

93

117

1948

18

107

54

—

1375

38

46

1

86

2

39

41

171

212

1949

26

118

75

—

1279

40

100

1

97

2

52

43

249

292

1950

23

58

59

—

1038

79

129

1

52

2

44

82

225

307

nuo VII.20

■