15 metų su Galina Dauguvietyte : kas liko nutylėta? 9786099557083

Citation preview

INGA

LIU T KEV I C IEN E

1 5 metų su G alina D auguvietyte Kas liko nutylėta?

MAŽOJI

LE ID Y K L A

UDK 792.097(474.5)(092) Li657

D

ėko jam e

Biržų krašto muziejui

Projekto partneriui

„Šėla“

teatrui „Kitas kampas“

\

teatras kitas kam pas

Knygos viršelyje - Martyno Vidzbelio nuotrauka Kitos nuotraukos - Martyno Vidzbelio (11, 204, 214 psl.), iš Biržų krašto muziejaus „Šėla“, Gerdos Meškauskienės ir Ingos Liutkevičienės asmeninio archyvo, Klaipėdos dramos teatro archyvo ISBN 978-609-95570-8-3 © Inga Liutkevičienė, 2016 © Mažoji leidykla, 2016 © Ilona Kukenytė, dizainas, 2016

Turinys

Pratarmė / 7

I. Senatvės baimė ištirpo lyg snaigė II. „Žaldokynėje“ prie jūros

28

III. Pokalbiai m ėlynojoje virtuvėje IV. Dauguviečiai

69

V. Be tvirtos atramos

176

VI. G eltonoji forsitija

217

Šaltiniai

223

13

39

Pratarmė

Galina Dauguvietytė ne kartą man yra sakiusi, kad taip gerai kaip aš jos nepažįsta beveik niekas, ir neslėpė besi­ tikinti, jog kada nors parašysiu apie ją biografinę knygą kaip viso pasaulio biografai, turėję galimybę ilgai stebėti savo herojų gyvenimą iš arti. Netgi buvome aptarusios, kurios biografinės knygos parašytos gerai, o kurios blogai. Abi sutarėme, kad geros biografijos yra praturtintos anksčiau nežinotais faktais, nevengiama herojaus elgesio, jo gyvenimo pakilimų ir nuopuolių analizės, asmeniškumo, subjektyvumo. O svarbiausias kriterijus - skaitant neturi būti nuobodu. Seniai įvykęs mūsų pokalbis tapo orientyru ir padėjo man rašant šią knygą. Turėjau du tikslus - aprašyti nie­ kam nematytą Galinos asmenybės pusę ir užpildyti jos pačios biografijos bei visos Dauguviečių šeimos istori­ jos spragas. Atsakyti į klausimus, susijusius su jos bio-

IS MET V SU GALINA DAUGUVIETYTE

grafija, į kuriuos ji niekada neatsakinėjo, o kai kuriuos biografijos faktus paprasčiausiai nuslėpė. Užpildyti tuš­ čias biografijos ertmes man padėjo Boriso Dauguviečio giminaičiai iš pirmosios jo santuokos, tai yra netikrų Galinos seserų vaikai ir anūkai, bei Biržų krašto muzie­ jaus „Šėla“ archyvai. Visgi ši knyga - labai asmeniška, rašau apie tokią Galiną, kokią pažinojau per penkiolika mūsų pažinties metų. Mudvi tikrai turėjome savo atskiros patirties, daug ką išgyvenome tik dviese, todėl pasirinkau pa­ sakojimą apie Galiną savo akimis. Būčiau nedrįsusi to daryti, jei mūsų pažintis būtų buvusi trumpalaikė, nes tuomet mano pasakojimas būtų niekuo nesiskyręs nuo tų įspūdžių, kuriais dalijasi bendravusieji su ja epizodiš­ kai: „visada buvo linksma“, „visus užkrėsdavo gera nuo­ taika“, „niekada neliūdėjo“. Iš tiesų buvo visko - humo­ riste G. Dauguvietytė taip pat liūdėjo, pavydėjo, pyko ir neapkentė. Ji buvo energijos ir jausmų ugnikalnis, todėl negalėjo būti vienpusė. Šis žmogiškųjų aistrų ir emo­ cijų katilas kartais smarkiai nuplikydavo aplinkinius. Nors G. Dauguvietytė daug kam tapo stabu, įkūnijan­ čiu linksmybes ir gerą nuotaiką, tai buvo gyvas ir tikrai netobulas žmogus. Taigi knygoje aprašau ir kitą, neparadinę Galinos pusę - tą, kurios nematė visuomenė. Su Galina radome bendrų temų, nepaisant to, kad mus skyrė beveik keturiasdešimties metų amžiaus skir­

PRATARMĖ

tumas. Labai dažnai visai pamiršdavau Galinos metus, kalbantis su ja niekada neaplankydavo jausmas, kad tai žmogus iš kito, tolimo prieškario laikų gyvenimo. Nors mus skyrė dvi kartos, pokalbių temoms niekada nepritrūkdavome. Daugelį dalykų ji vertino šiuolaikiškai ir niekada nebuvo iškritusi iš dabartinio gyvenimo - sekė visas aktualijas nuo kultūros iki sporto, nuo madų iki garsenybių gyvenimo peripetijų. Rašydama knygą, pagalbos kreipiausi ir į Biržų krašto muziejų „Šėla“. Ten aptikau lobį - 1979 m. vykusios Pa­ minklų apsaugos ir karštotyros draugijos Biržų skyriaus ekspedicijos dalyvių užrašytus 43 žmonių atsiminimus, 115 surinktų eksponatų, nufotografuotą B. Dauguvie­ čio vasarnamį. Dvylika ekspedicijos dalyvių kalbino penkiasdešimties kaimų, tuomet sujungtų į „Auksinės varpos“ kolūkį, gyventojus, pažinojusius Praną Daugu­ vietį, jo sūnų Borisą bei pirmąją Boriso žmoną rusę ak­ torę Olgą Kuzminą-Dauguvietienę, su kuria jiedu buvo susilaukę penkių dukterų. Rašytiniu lobiu muziejininkai mielai pasidalijo, ma­ loniai leido žmonių liudijimus apie Dauguviečius ir jų gyvenimą skelbti šioje knygoje. Jie irgi norėjo, kad kny­ ga kuo išsamiau atskleistų Dauguviečių giminės istori­ ją ir užpildytų šios istorijos bei Galinos Dauguvietytės biografijos spragas. Įnikau skaityti storus muziejuje saugomus užrašus ir

IS METŲ s u GALINA DAUGUVIETYTE

negalėjau atsitraukti. Liudininkų pasakojimai rungė vie­ nas kitą. Skaitant apie nuotykius, kuriuos krėtė Borisas Dauguvietis, nelieka abejonių, iš ko visa tai Galina buvo paveldėjusi, išmokusi. Nuotaikingas istorijas sudėjau j skyrių „Dauguviečiai“. Juk Dauguviečių vienkiemis yra ne tik Galinos, bet visos Dauguviečių giminės ištakos. I nga L iu t k ev ič ien ė

I Senatvės baimė ištirpo lyg snaigė

Būna įstabių dienų, kai pats nė pirštelio nepajudini, li­ kimas dirba už tave, ieško, kaip dabar madinga sakyti, tau iššūkių. Tikrai - tąkart kiti dirbo ir veikė už mane. 2000 metų pabaigoje paskambino leidyklos „Tyto alba“ direktorė Lolita Varanavičienė ir paklausė, ar nenorė­ čiau užrašyti įdomaus žmogaus atsiminimų. Netrukus patikslino - tai Galina Dauguvietytė, režisieriaus Bori­ so Dauguviečio dukra. Kažkada kažkur buvau girdėjusi, kad jis turėjo ne vieną dukrą, o kuri iš jų yra Galina, kur ji gyvena, ką vei­ kia, nežinojau. Kai, būdama vaikas, žiūrėdavau Galinos režisuotą televizijos serialą „Petraičių šeimoje“, manęs, suprantama, visai nedomino, kas to serialo režisierius. Įsidėmėjau tik aktorius. O paskui, Galinai, kaip buvo n

IS METŲ SU GALINA DAUGUVIETYTE

įprasta sovietmečiu, 55-erių išėjus j pensiją, apskritai apie ją niekas nieko nebegirdėjo. Tik vėliau, kai pasiro­ dė kitas jos režisuotas televizijos serialas „Mudu abudu“, visuomenė vėl prisiminė Galinos Dauguvietytės pavar­ dę. Man, didelei teatro gerbėjai, brendusiai Panevėžio J. Miltinio dramos teatre, darė didelį įspūdį tai, kad ji legendinio režisieriaus Boriso Dauguviečio dukra, todėl noriai sutikau mėginti imtis šio darbo ir labai laukiau susitikimo su pašnekove. Vieną rytą, kaip buvo sutarta, turėjau nueiti į Dau­ guvietytės namus ant Tauro kalno Vilniuje. Susipažinti, pabandyti įspėti, ar galėsime abi dirbti. Labai svarbu, kad žmonės, kurie ruošiasi didesniam bendram darbui, nejaustų diskomforto būdami kartu, kad nenervintų vienas kito vien tuo, kad tenka būti šalia. Kaip populia­ riai pasakytume, reikia, kad sutaptų biolaukai. Prieš susitikimą jaudinausi. Mano niekada nematyta moteris atidarė duris, prisistatė, kad ji ir esanti Galina Dauguvietytė. Pakvietė mane į erdvią svetainę. Susėdo­ me ant sofos. Prisimenu, uždegė šalia lovos stovinčią lempą, prisitraukė peleninę ir, neatsiprašiusi bei nepa­ klaususi, ar man tai patiks, užsirūkė. Iš karto supratau, kas mums dirbant diktuos sąlygas. Pastebėjau jos ugningą, jaunatvišką žvilgsnį, kuris gerokai disonavo su giliomis raukšlėmis išvagotu veidu. Gerai neprisimenu, ką ji vilkėjo, bet avėjo ne šlepetes, o M

SENATVĖS BAIMĖ IŠTIRPO LYG SNAIGĖ

batelius, buvo pasidažiusi, ant rankų spindėjo apyran­ kės ir žiedai, ausyse žėrėjo aukso auskarai. Ant viršugal­ vio pūpsojo pūstas geltonas kuodas.

Galina Dauguvietytė. 2002

Pristatė savo vyrą Jurgį, į kurį pažvelgusi nustačiau, kad tai be galo ramus, santūrus ir kuklus žmogus. Vė­ liau Galina ne kartą yra sakiusi: „Jurgis mūsų namams 15

15 METŲ SU GALINA DAUGUVIETYTE

suteikdavo ramybės. Kai norėdavau bartis, rėkauti, jis tylėdavo, tad ir aš turėdavau nutilti - nebūdavo su kuo kautis.“ Persimetėme keliais žodžiais ir Galina paprašė Jurgio mudvi palikti. Santūrusis sutuoktinis klusniai nutipeno kažkur į buto gilumą. Trumpas epizodas tik patvirtino mano spėjimus - situaciją kontroliuos mano pašneko­ vė. Pasitarėme, kaip dirbsime. Išsiaiškinusi, koks mano darbo grafikas redakcijoje, ji pasiūlė susitikti anksti ry­ tais, prieš darbą, ir šeštadieniais aštuntą valandą ryto. Paaiškino nenorinti prarasti šeštadienio. Mėginau siūly­ ti daugiau susitikimų darbo dienomis, tačiau ji valdingai patikino, kad geriausia mums abiem būsią susitikti vie­ ną darbo dieną ir vieną kartą šeštadienį. Neišsidaviau, kaip nenoriu eiti ankstų šeštadienio rytą po visos darbo savaitės dirbti, nes beveik metus nepatirsiu tingaus šeš­ tadienio rytmečio malonumo su šeima. Bet iš Margaret Mitchell romano „Vėjo nublokšti“ buvau įsiminusi man patikusį pagrindinės herojės Skarlet Oharos sakinį, kurį ji sau kartodavo, kai nutikdavo kas nors nemalonaus ir nuo to reikėdavo nukreipti savo mintis: „Apie tai aš pa­ galvosiu vėliau.“ Taigi lyg gelbėjimosi rato griebiausi šio Skarlet sakinio ir toliau maloniai bendravau su Galina. Susitarėme dėl kito susitikimo. Lekiu į redakciją ir darbų sūkuryje greitai pamirštu ryto susitikimą. Tik vakare vėl turiu laiko apie tai pa­ 16

SENATVĖS BAIMĖ IŠTIRPO LYG SNAIGĖ

galvoti. Mąstau apie svetimą 74 metų moterį ir supran­ tu, kad manęs laukia nelengvas, bet įdomus darbas bei bendravimas su valdinga, labai savimi pasitikinčia as­ menybe, aiškiai žinančia ir verbaliniais bei neverbali­ niais būdais demonstruojančia, kad ji - teatro legendos Boriso Dauguviečio duktė. Namai, į kuriuos ateidavau du kartus per savaitę, man patiko. Įėjusi į erdvų keturių kambarių butą, ku­ riame visi kambariai, išskyrus vieną atskirą mažiuką kambarėlį, - jame jaunystėje vykdavo garsieji Galinos ir jos draugų baliai, - buvo pereinami, pasijusdavau tarsi įžengusi į kitą laiką, gal dar ne tokį tolimą, bet visgi kitą. Svetainėje stovėjo juodas senas prieškariu pirktas pianinas su dramblio kaulo klavišais ir raižiniais - juo­ domis rožėmis. Juo jaunystėje grodavo Galina ir vadino pianiną nekenčiamiausiu daiktu, savo kankinimo įran­ kiu, o kaip egzekucijos kaltininkę įvardydavo motiną, vertusią ją groti. Ant sienos kabojo tėvų nuotraukos. Akį traukė šalia sofos stovintis įdomus, pagal užsakymą gamintas toršeras su lentynėle pasidėti daiktams. Ant toršero lentynėlės stovėjo laidinis sovietinės gamybos telefonas, būdavo padėta peleninė, cigarečių pakelis, tušinukų, užrašų knygelė su telefonų numeriais. Ga­ linėje kambario sienoje - niša knygoms. Ant palangių neįmantriuose vazonuose kerojo nereiklieji alijošiai. Sis kambarys vienintelis bute turėjo balkoną. Balkone Gali­

15 METŲ SU GALINA DAUGUVIETYTE

na augino gėlių, bet tai nebuvo tas gražus balkonas, nuo kurio negali atplėšti akių, nes buto šeimininkė nemėgo tarnauti niekam, gėlėms - taip pat. Iš šio kambario patekdavai į tradiciškai apstatytą miegamąjį - plati dvigulė lova, du naktiniai staleliai iš šonų, veidrodis su staleliu, o iš miegamojo - į kambarį, kuriame dienomis gyveno Jurgis ir jo geriausias drau­ gas kompiuteris. Šiame kambaryje stovėjo spintos, pri­ kimštos kelių dešimčių metų senumo, dar iš Paryžiaus atsivežtų, bei naujų drabužių, seni lagaminai su batais, rūbais ir visokiais aprangos aksesuarais - dirželiais, šalikėliais ir dar daug kuo. Vėliau, rašant kitas knygas, kai jau buvome tapusios savos, kaip sakydavo Galina ir pabrėždavo: „Tu man jau ne redaktorė“, - ji dažnai mane vesdavosi į galinį kambarį, norėdama parodyti, kokį sijoną ar palaidinę įsigijo. Rūbų, batų ir rankinių daugėjo - galvodavau, kur ji visa tai kiš. Bet ji, kaip pati sakydavo apie save, buvo skudurininke ir negalėjo sau atsakyti malonumo įsigyti vis naujų apdarų. Rūbų spalvas ji mokėjo derinti tarpusavyje. Jos gar­ derobe vyravo visų atspalvių ruda nuo smėlinės iki tamsiai rudos ir įvairių atspalvių mėlyna, kuri jai labai tiko ir paryškindavo mėlyną akių spalvą. Juodos spalvos rūbų taip pat turėjo, bet nedaug, nemėgo ir vis man pri­ mindavo, kad ši spalva buvo jos mamos mėgstama, bet ne jos. „Mama, kaip ir tu, rengdavosi tik juodai“, - vis

SENATVĖS BAIMĖ IŠTIRPO LYG SNAIGĖ

kartodavo, kai kalbėdavomės apie skudurus. „Vėl nu­ sipirkau batus, - dažnai telefonu sakydavo Galina. - Ir kur po mano mirties juos dės? Nežinau. Ai, tegul deda kur nori.“ Kartą rodė man jugoslaviškus batus, kuriems jau buvo 40 metų. Ir pakomentavo: „Batus pirkau Ka­ varske, važiuodama su asistente iš Anykščių. Neišmetu, nes mada apsisuka ir vėl grįžta.“ Turėjo voveraičių kaili­ nius, kuriuos mama jai buvo pirkusi dar tada, kai ji baigė mokslus Konservatorijoje. Žiemą jais vilkėdavo, o man vis žadėjo po mirties palikti leopardų kailinius, pirktus prieš karą. Niekada jų nemačiau, bet iš to, kaip Galina tai pasakydavo, turėjau suprasti, kad tie prieškario kai­ liniai, turbūt jau gerokai kandžių apėsti, - tikras lobis, apie kurį turėčiau vos ne dieną naktį svajoti. Pats mažiausias, gal dešimties kvadratinių metrų, buto kambarys vienintelis buvo izoliuotas: jame jaunys­ tėje Galina ūždavo su draugais ir sakė, kad į šį kambarį tilpdavo dešimt, o kartais ir daugiau žmonių. Kompani­ ja po sofa slėpdavo degtinės butelius, o ant stalo visada stovėdavo tik vienas tam atvejui, jei užeis mama. Taip ne kartą mamą yra ir apgavę, ir ji stebėdavosi: „Tokia di­ delė kompanija, tiek mažai išgėrė, o tokie apgirtę. Silpni šiais laikais žmonės.“ Kambarėlyje stovėjo bufetukas, jame - porceliano indai, stalčiuose - iš vasarvietės Dau­ guviečiuose, Biržų rajone, parsivežti sidabriniai stalo įrankiai, kuriuos vienintelius paliko sodybą karo metu iy

15 METŲ SU GALINA DAUGUVIETYTE

išgrobstę žmonės. Įrankiai buvę sunkūs, tad valstiečiai nusprendę - kam toks balastas reikalingas. Ant kamba­ rėlio sienos virš sofos kabojo paveikslai, o ant durų ran­ kenos iš kambarėlio pusės būdavo pakabintas Galinos geltonų plaukų kuodas, kurį ji pritvirtindavo prie savo tikrų plaukų išeidama į viešumą. Turėdavo jų ne vieną: kai kalbėdavomės, vienas pūpsodavo ant galvos, kitas kabodavo ant rankenos. Sovietmečiu, kai buvo madin­ ga, turėjo ne vieną peruką. Perukų į sovietinę Lietuvą atsiųsdavo žmonėms giminės, gyvenantys Amerikoje ar kitose Vakarų šalyse. Daugelis Galinos rūbų tuomet buvo iš siuntinių, todėl ji ne tik energija, bet ir apranga išsiskirdavo iš kitų moterų. Visada kalbėdavomės svetainėje. Diktofonas, rašant pirmąją knygą - dar juostinis, sukdavosi, mes kalbė­ davomės, o iš nuotraukų mus tarsi stebėdavo gražuolė Galinos motina aktorė Petronėlė, vėliau sutrumpinusi ir sumoderninusi savo vardą, nes jis atrodė per daug kai­ miškas, ir tapusi Nele Vosyliūte: atmesta galva, banguo­ ti plaukai. Tėvas su legendiniu auskaru žvelgė iš kitos nuotraukos. Ant pianino stovėjo išrikiuotos krištolinės vazos: jas labai mėgo Galinos mama ir buvo sukaupu­ si visą kolekciją. Svetainėje ant kėdės, netoli krosnies, pūpsodavo stirta laikraščių, jais šio buto šeimininkai įkurdavo krosnį. Taip, taip, koklinę krosnį! Bute Vilniaus centre! Kol centrinis šildymas neįjungtas, krosnis labai

SENATVĖS BAIMĖ IŠTIRPO LYG SNAIGĖ

praversdavo. Ją kūrendavo Jurgis, jam iškeliavus krosnis jau visada būdavo šalta. Malkas laikydavo rūsyje. Pas­ kutiniais gyven im o m etais Galina buvo užsim inusi, kad krosnyje yra paslėpusi pinigų ir jie atiteks tam, kas ją se­ natvėje prižiūrės. Reikia tikėtis, naujieji buto savininkai netyčia neužkūrė krosnies ir nesudegino pinigų.

Kai susitikome, Galinos karjera televizijoje jau buvo seniai baigta.

IS

METŲ s u GALINA DAUGUVIETYTE

Man patiko ir mėlynoji buto virtuvė, kurioje stovėjo tikrų tikriausia taip pat šviesiai mėlynai dažyta krosnis valgiui virti. Tiesa, tuo metu ji pagal ankstesnę paskir­ tį nebūdavo naudojama, ant viryklės būdavo kraunami virtuvės rakandai, virš krosnies kabėjo samčiai. Maty­ dama šį vaizdą net užmiršdavau, kad tai - pats Vilniaus centras, kad gyvenu jau XXI amžiuje. Tualetas žemomis pakrypusiomis durelėmis, į kurį įėjus reikėdavo užsika­ binti kabliuku, atrodė ne mažiau egzotiškai. Bet visa ši aplinka labai tiko prie originaliosios buto šeimininkės arba atvirkščiai - šioji prie aplinkos. Ateidavau, įjungdavau diktofoną ir Galina, kartkar­ tėmis užsirūkydama, leisdavosi į kelionę praeities ke­ liais. Svetainėje visada susėsdavome ta pačia tvarka, ku­ rią taip pat diktavo Galina. Jei mėgindavau atsisėsti ant fotelio, ji ginčytis neleidžiančiu tonu sakydavo: „Sėskis čia, ant sofos, šalia manęs.“ Taip ir sėdėdavau nepatogiai persikreipusi dvi valandas, nors kalbantis visada pato­ giau sėdėti vienam prieš kitą. Ji beveik visada įjungda­ vo toršerą, nes bute nuolat tvyrojo prietema. Nors visi buto langai į rytų pusę, bet sulapoję aukšti medžiai ne­ leido pro langus patekti saulei. Per porą pokalbio valan­ dų surūkydavo kelias cigaretes. Įsiterpti ar ko paklausti retai galėdavau - ji nepalik­ davo tokių progų, be to, nenorėdavau jos išmušti iš vė­ žių. Pokalbius spontaniškai rikiavo ji pati. Stebino tai,

SENATVĖS BAIMĖ IŠTIRPO LYG SNAIGĖ

kad net pasakodama apie dramatiškiausius gyvenimo momentus niekada nesigraudino, o sudėtingiausiose si­ tuacijose įžvelgdavo dar ir juokingų dalykų ir į daug ką žiūrėjo su humoru. Todėl kartais atrodydavo, lyg visa tai būtų atsitikę ne jai, o kažkam kitam. Visos išgyventos ne­ gandos, sudėtingiausi įvykiai buvo pasakojami taip, tarsi ne ji, o kažkoks kitas žmogus juose dalyvavo, tarsi ne ji, o kažkokia kita mergina per karą keliavo su kailiniais ir saulėje tirpstančių lašinių maišu po Europą. Tarsi ne ji, o kažkokia kita mergina buvo sutinusi nuo bado po karo. Tarsi ne ji kelis kartus skyrėsi su savo vyrais. Jai netiko psichologų reitinguota labiausiai stresą sukeliančių įvy­ kių lentelė, nes ir skyrybos jai buvusios tik menkniekis. Liūdėjo ir smarkiai išgyveno tik vieną kartą - kai ją metė visose mūsų knygose kodiniu vardu vadintas Avantiūris­ tas (vienas kino operatorius): juk Galinos Dauguviety­ tės niekas negalėjo mesti, mesdavo tik ji. Jums gal įdomu, kaip knyga rašoma dviese? Su lei­ dėju aptariama, ko norima ir tikimasi iš teksto. Pirmoji knyga turėjo būti Galinos memuarai: atsiminimai apie jos šaknis - senelius, tėvus, gimtinę, šeimyninį gyveni­ mą, profesinę veiklą. Paprašiau jos iš anksto susižymėti temas, kuriomis ji norėtų kalbėti. Sutartu laiku įrašy­ davau pasakojimą, kartais pati ko nors paklausdavau. Kalbėdavomės dvi valandas, nes valandos pokalbiui per mažai, bet po dviejų žmogus dažniausiai pavargsta.

15 METŲ SU GALINA DAUGUVIETYTE

Kai visas gyvenimas išpasakotas, prie darbo sėda žur­ nalistas. Pokalbių įrašus reikia iššifruoti, tekstą surašyti į kompiuterį, o tada iš jo padaryti skaitomą knygą. Tai nėra taip paprasta, kaip kam nors gali pasirodyti, dide­ lį žodinį pasakojimą nelengva suvaldyti, o kai kuriems žurnalistams tai apskritai neįveikiama užduotis. Nė vienas žmogus nepapasakoja taip, kad tik sėsk ir rašyk. Kaip parašyti knygą, priklauso nuo tavo paties, žurnalis­ to, profesionalumo, patirties. Ir dar būtina sąlyga - žmo­ gui, su kuriuo dirbi, turi jausti simpatiją, pamilti jį tam trumpam darbo laikui, antraip sukurti gero rezultato nepavyks, tekstas bus šaltas, o knygos, be visa kita, turi žadinti ir skaitytojo emocijas. Sau išsikėliau tikslą - kad knygą skaityti būtų lengva, kad tekstas slystu lyg per sviestą, įvykiai dėliotųsi chro­ nologine tvarka, nebūtų šokinėjama iš vieno gyvenimo laikotarpio į kitą. Siekiau ir tikrai pasiekiau Galinai bū­ dingos minčių dėstymo, jos kalbėsenos stilistikos. Neat­ sisakiau net kai kuriuos kalbos puoselėtojus išgąsdinusių rusicizmų ar iš kitų kalbų atėjusių barbarizmų, nes jie iš dalies atskleidžia to meto, kuriuo augo ir brendo Galina, šnekamąją kalbą, tekstas atrodo gyvesnis. Tarsi girdė­ tum Galinos balsą - tokia buvo mano užduotis. Dirbome be jokių sutrikimų, susitikdavome tiek kar­ tų, kiek ir buvome suplanavusios. Kartais gerdavome kavą, porą sykių ji manęs pasiteiravo apie šeimą ir darbą,

SENATVĖS BAIMĖ IŠTIRPO LYG SNAIGĖ

tačiau šiaip į jokius asmeniškus santykius ir draugystes nesileidome. Ji atkalbėdavo savo laiką ir mes atsisveikin­ davome iki kito karto. Kiekvieną gyvenimo epizodą pasakodavo artistiškai, tarsi kalbėtų žiūrovų salei. Gailėjausi, kad niekas tomis minutėmis Galinos nefilmuoja. Mažą spektaklį, kaskart vis naują, keliaujant į praeitį, mačiau tik aš: išraiškingi rankų mostai, besikeičiantis balso tembras, juokas, ko­ ketės žvilgsnis - viskas buvo skirta nematomiems žiū­ rovams. Dažniausiai ji vilkėdavo sijoną, užsikeldavo koją ant kojos. Akys būdavo labai gyvos, žvilgsnis - ugningas. Aš žiūrėdavau į ją ir kartą netikėtai sau pagalvojau: ir sena moteris gali būti graži. Grožis, pasirodo, nedingsta, jis tik sunkiau pastebimas po metų voratinkliu. Galina ir buvo tas žmogus, kuris pamažu panaikino mane perse­ kiojusią panišką senatvės baimę; ne kartą iki tol buvau pagalvojusi - geriau mirtis negu senatvė. Bendraujant su Galina, mano senatvės baimė ištirpo tarsi snaigė. Ga­ lina, pati to nežinodama, privertė mane keisti nuostatą, ėmiau galvoti: senatvė gali būti graži, tokia pat, koks gražus yra saulėlydis, kai šiltą vasaros dieną sėdi ant ko­ pos ir matai į jūrą besileidžiančią saulę. Galinos senatvė buvo ne tas apgailėtinas saulėlydis, kai saulė virš jūros nusileidžia į debesį, praradusi formą ir nuvylusi visus susirinkusius ant Palangos tilto, o tas, kai visi atsidūsta,

15 METŲ SU GALINA DAUGUVIETYTE

raudonam saulės diskui gražiai pradingstant debesyje. Kiekvienąkart saulėlydis yra tarsi scenos reginys. Ir Ga­ lina mėgo sceną. Nežinau, kam nematomam ji vaidino, bet apie savo gyvenimą ne kartą yra sakiusi: „Mano gyvenimas - lyg spektaklis.“ Aš pridurčiau - lyg komedija. Ir, reikia pa­ sakyti, suvaidino savo vaidmenį gyvenime įdomiai ir įtikinamai. Jos artistiškumas, daugelio dalykų hiperbolizavimas, norimo pagražinimas, o nenorimo nuty­ lėjimas, jaunystės nuklydimų, nuotykių ir šėlionių išsi­ pasakojimas, nes ji neturėjo moralinių įsipareigojimų palikuonims, visuomenei buvo tarsi medus. Sis vaid­ muo buvo taip įtikinamai artistiškai pateiktas, kad ją visi ėmė liaupsinti už atvirumą ir nuoširdumą, pamiršę, kad memuaruose, kai apie save pasakoja pats žmogus, pasakoma tik tai, kas norima ir kaip norima, kas neno­ rima - nutylima, išryškinamos žavingiausios asmeninės savybės, o charakterio trūkumai nutylimi arba užtu­ šuojami humoru. Visa tai ir buvo artistiškos prigimties asmenybės talentas - užburti, pavergti, papasakoti taip, kad patikėtų.

Tokios Galinos aš nepažinojau.

II „Žaldokynėje“ prie juros

Pokalbius pirmajai prisiminimų knygai mes baigėme įrašinėti prie jūros, Šventojoje. Mums dirbant sparčiai artėjo vasara. Galina ir jos vyras turėjo tradiciją - kelis dešimtmečius nuo birželio pirmosios mėnesiui išvažiuodavo ilsėtis į pajūrį, į Teatro sąjungos poilsiavietę „Žaldokynė“ Šventojoje. Mėnuo būtų gerokai sujaukęs mūsų darbo planą, tad Galina pa­ siūlė išeitį. Vieną dieną ji pasakė: „Pasiimk savo vaiką, savo vyrą ir važiuojam į Šventąją: ten ir pailsėsime, ir padirbėsime, ir išgersime.“ Poilsiavietė prie Baltijos jūros pavadinta taip pat kaip Galinos tėvo Boriso Dauguviečio sukurta popu­ liari komedija, įvairiose teatro scenose rodyta per 60 metų ir dėl to vadinta nemaria. Keitėsi santvarkos, pa­ gal tai būdavo kiek pakoreguojamos herojų kalbos, o 28

„ŽALDOKYNĖJE“ PRIE JŪROS

spektaklis gyvavo toliau ir salės lūždavo nuo žiūrovų. „Žaldokynę“ žiūrėjo ir kartu su jos personažais juokėsi ne viena žiūrovų karta. Dar mano jaunystės laikais buvo kalbama, kad spek­ taklio veikėjas Žaldokas turi prototipą - tai buvo tikrai gyvenęs aludaris. Apie tai buvo užsiminusi ir Galina. Rašydama šią knygą įsitikinau, kad Žaldokas iš tiesų tais laikais gyveno, iš tiesų buvo aludaris ir Dauguvietis tikrai jį pažinojo bei iš jo mokėsi alaus gamybos paslap­ čių, tik jis nebuvo tokia spalvinga asmenybė, koks yra spektaklio herojus. Spektaklyje Žaldokas turi nemažai Dauguviečio išgalvotų savybių arba tokių, kuriomis pa­ sižymėjo pats Dauguvietis. Emilija Šernienė (g. 1905) pasakojo: „B. Dauguvietį teko matyti ne kartą. Mano tėvas su Dauguviečiu kartu dirbo. B. Dauguvietis buvo giri­ ninkas. Kadangi mano tėvas Jurgis Žaldokas buvo taip pat linksmo, judraus būdo, tai jiems abiems la­ bai tiko. Kaip pats B. Dauguvietis sakė, jų draugystei įamžinti sukursiąs kūrinį, pavadintą „Žaldokyne“, ki­ lusia nuo Žaldoko pavardės.“ (l)'

* Skaičiais skliaustuose nurodyti citatų šaltiniai, pateikti kny­ gos pabaigoje.

Tikrasis Jurgis Žaldokas, spektaklio „Žaldokynė“ pagrindinio herojaus prototipas.

„ŽALDOKYNĖJE“ PRIE JŪROS

Savo uošvį Žaldoką prisiminė ir Boleslovas Šernas, Žaldoko jauniausios dukters vyras, gimęs 1901 m.: „Žaldokas buvo paprastas, kultūringas, galvotas. Nors į mokyklą nėjo, bet mokėjo rašyti, skaityti. Tada ir mokyklų nebuvo: vaikščiodavo tokie mo­ kytojai po namus, mokydavo skaityti ir rašyti. Kas turėjo du vaikus, pas tą mokė dvi dienas, kas tris tris dienas, o kas vieną vaiką - vieną dieną. Spauda buvo draudžiama, tai skaitydavo knygnešių atneš­ tus (tame tarpe ir Bielinio) elementorius, kalen­ dorius. Turėjo Žaldokai tris dukteris. Emilija (mano žmona) buvo jauniausia, gimusi 1905. Kilę jie iš Bėčiūnų. Žaldokas dirbo eiguliu. J. Žaldokas buvo paprastas žmogus, neturtingas, žemės neturėjo. Dirbo visokius baldus, kubilus ir kitokius buitinius rakandus, kuriuos pardavinėjo turguje (plg. B. Dau­ guviečio vaizduojamą Žaldoką, kuris tik gulėjo ant prieklėčio, „sirgo“ ir virė alų. - S. P .). Turėjo nusi­ pirkęs 100 sieksnių darželį, turėjo dvi obelis. Sulig tų čėsų Žaldokas buvo kultūringas žmogus. Alų sau retkarčiais pasidarydavo, bet kitiems nedarė. Buvo ne girtuoklis, o jei ir išgerdavo, tai nesiblaškydavo pakampiais.“ ( 2 )

15 METŲ SU GALINA DAUGUVIETYTE

Borisas Dauguvietis Jurgiui Žaldokui užrašė savo nuotrauką.

Tikrąjį Žaldoką pažinojo ir vyriausioji B. Dauguvie­ čio dukra iš pirmosios santuokos Marija DauguvietytėBudreckienė: „Pas mus į Dauguviečius labai dažnai ateidavo toks Žaldokas, kurio pavarde kaip tiktai tėvas pavadino savo pjesę „Žaldokynė“. Aš Žaldoką gerai atsimenu: nedidelis, kresnas diedukas, mano akim žiūrint, juk aš buvau dar vaikas, jis man atrodė seneliukas. Gal jis ne toks senas ir buvo, kaip tuomet man atrodė. Pas mano tėvą jis ateidavo su reikalais. O tėvas paėmė jo pavardę tiktai tam, kad pavadintų savo pjesę. Galbūt y

„ŽALDOKYNĖJE“ PRIE JŪROS

jam patiko ta pavardė, bet spektaklyje visai ne tas Žaldokas. Tėvas daugiau save aprašė toj pjesėj.“ ( 2 ) Taigi 2001-ųjų birželį, Galinos pakviesta kartu atos­ togauti, pasiteiravau, kokios gyvenimo sąlygos „Žaldo­ kynėje“. Išgirdau su patosu tariant: „Ką tu, ten puikūs Teatro sąjungos nameliai, atskirai įrengta didžiulė vir­ tuvė, švarūs tualetai, čia pat beždžionių tiltas, upė, kur mūsų vyrai galės žvejoti, užsakysiu tau atskirą namelį.“ Pasitarę nusprendėme važiuoti, nors iki tol niekada ne­ buvau buvusi Šventojoje. Birželio pradžia buvo šalta. Galina su Jurgiu išvažia­ vo birželio 1-ąją, mes vėlavome, nes sūnus susirgo, ėmė karščiuoti. Kasdien pasiskambindavome su Galina ir po poros dienų jos balse išgirdau nepasitenkinimą ir užuo­ miną, kad jeigu mano vaikas ir toliau sirgs, o aš su juo terliosiuosi, tai mes vėluosime parašyti knygą. Situaciją papasakojau gydytojai, ji paskyrė antibiotikų ir leido išvažiuoti. Susikrovėme į automobilį žaislų, šiltų rūbų, vaistų ir nuvažiavome. Oras pajūryje buvo dar šaltesnis negu Vilniuje, lijo, draskėsi vėjas. Ieškodami Teatro sąjungos poilsiavietės pervažiavo­ me beveik visą miestelį. Pagaliau pamačiau užrašą „Žal­ dokynė“ ir keliolika mažų medinių nameliukų. „Kur išgirtoji poilsiavietė?“ - galvojau vis dar dairydamasi galbūt kur užsislėpusių puikiųjų namelių. Bet jų ne-

15 METŲ SU GALINA DAUGUVIETYTE

buvo. Mus pasitikusi komendante parodė 16 numeriu pažymėtą statinį. Įėjome vidun į vėjo košiamą iš plonų lentelių sukaltą būdą žemomis lubomis. Joje stovėjo dvigulė ir viengulė lovos, sovietmetį menantis staliukas, pora kėdžių, kreiva šleiva savadarbė lentyna ant sienos, garsiai burzgiantis šaldytuvas, pora kabliukų pasikabin­ ti rūbams. Ir viskas. Apėmė lengva neviltis, bet pradėjau save raminti, kad rytoj galbūt ką nors sugalvosime, gal susirasime padoresnį būstą. Kieme, nors pavakarė buvo žvarbi, mūsų jau laukė Galina - prisirengusi storų megztinių, o ant viršaus ap­ sivilkusi žydrą „štabnuotą“ sintetinį chalatą, tokie buvo labai populiarūs sovietmečiu ir bylojo apie šiokią tokią prabangą. Jos apranga, laikysena, atsipalaidavimas ne­ leido suklysti - tai tikra vasarotoja. Smagiai plėšė dūmą po dūmo ir pasakojo, kad oras puikus, šaltokas, bet jai naplevat, nes prie jūros jiedu suJurgiu neina, o savo name­ lį pasišildo elektriniu radiatoriumi. Paklaususi, ar mūsų vaikas vis dar serga, ir pasidžiaugusi, kad jiedu su Jurgiu miegos šiltai, nes turi radiatorių, atsisveikino iki ryto. Su sergančiu vaiku pradrebėję naktį šaltame name­ lyje, pakilome anksti rytą ir kaip kulkos šovėme į Klai­ pėdą pirkti elektrinio radiatoriaus. Diena po dienos apsipratome ir su gyvenimu namelyje, sūnus susirado būrį draugų. Į šią poilsiavietę važiavome dar ne kartą, ypač ją pamėgo sūnus, nes ten suvažiuodavo daug teatro 34

„ŽALDOKYNĖJE“ PRIE JŪROS

žmonių anūkų. Neįpareigojanti aplinka, neįkyrint vieni kitiems su Galina ir Jurgiu praleistas laikas, kai eidamas vienas kitam pasakai tik kokią nuotaikingą frazę, vėliau pagerėję orai ir geri prisiminimai vis traukdavo grįžti į „Žaldokynę“, kol dar po kelerių metų įsitikinome: ši po­ ilsiavietė - jau ne tik teatro žmonių vieta, neliko bend­ ruomenės jausmo. Galiausiai visai išgaravo „Žaldoky­ nę“ gaubusi teatralų aura. Galina su Jurgiu jau daug dešimtmečių gyveno vis tame pačiame namelyje, pažymėtame 22 numeriu - pa­ gerintame, nes jame dar buvo vienas mažas kambarėlis svečiams. 22 namelyje ir tęsėme savo pokalbių įrašus knygai, beveik kasdien porai valandų užsidarydamos svečių kambarėlyje. Laisvalaikiu nebendravome taip dažnai, kaip buvo galima įsivaizduoti, bet susitikus Galina pasakodavo, kas „Žaldokynėje“ darėsi anksčiau: „Anksčiau čia atos­ togaudavo aktorius Antanas Šurna, užsukdavo Algis Matulionis iš netoliese buvusios savo tėvų vilos. Kas vakarą baliavodavome. Matulionis su vaiku. Prisimenu, išneša į kiemą naktipuodį, pasodina vaiką, o pats eina išgerti. Chebros, palaikančios balius, būdavo - kad ir gražuolis Viktoras Šinkariukas. Kai kurie ten atvažiuo­ davo prisikrovę pilnas mašinos bagažines arielkos kad nepritrūktų ir niekam nereikėtų bėgti pirkti. Matu­ lionio vaikas ant puoduko peršalo, pakilo temperatūra.

15 METŲ SU GALINA DAUGUVIETYTE

Atlėkė žmona, čiupo vaiką ir visi išvažiavo. Iki šiol su­ sitikusi jai sakau: „Niekaip neužmiršiu, kaip tavo vyras prižiūrėjo vaiką.“ Oi, kaip smagu ten būdavo! Virtuvėje visi susitikdavome - kas bulves kepa, kas kiaušinienę su lašiniais čirškina, kas blynus. Su Šurna ten ir susi­ draugavome. Vilniuje susitikę kažkodėl tik rusiškai kal­ bėdavome: „Dobryj večer, kak vy poživajete?“ Ir dabar, kai buvau Teatro dienos minėjime, kažkas mane iš už nugaros sveikina: „Dobryj den.“ Atsisuku - Šurna. Bu­ čiuojamės ir klausiu jo rimtu veidu: „Kak vy poživaje­ te?“ Jo antroji žmona žiūri į mus nieko nesuprasdama. O mes visą amžių taip. Iki pat jo mirties rusiškai šnekė­ davome.“ Rytais Jurgis žuvaudavo, jam kompaniją palaikydavo mano vyras. Galina sulankstomoje kėdėje šalia namelio pasikėlusi sijoną mėgaudavosi saulės voniomis. Dažną dieną jie abu eidavo į Šventosios turgelį, maisto parduo­ tuves. Kavinėse nesilankydavo, kartais nueidavo paval­ gyti į šalia „Žaldokynės“ veikiančią valgyklą ir mums re­ komendavo. Ten galėdavai pavalgyti paprasto naminio maisto, skanių spurgų. Po pietų namelio langai būdavo uždangstomi, sutuoktiniai suguldavo švento jų šeimoje pietų miego. Ir tegul už lango klega vaikai ar net krenta bombos, 22 namelio gyventojai miega. Į pavakarę vėl galėdavai juos sutikti, išgirsti po visą teritoriją dudenant sodrų Galinos balsą, jos juoką.

„ŽALDOKYNĖJE“ PRIE JŪROS

Nė karto per visą laiką nebuvome susėdę išgerti deg­ tinės, nemačiau, kad ji tai būtų dariusi ir su kuo nors kitu. Baliukų traukinys jau buvo nudundėjęs, jos „sabutilnikai“ tais laikais „Žaldokynėje“ nebesilankydavo, dauguma jau turėjo savo sodybas. Stebėdama paprastą, Galinos žodžiais, kaimišką po­ ilsį, gerą sutuoktinių ir kitų poilsiautojų nuotaiką, links­ mus vaikus, meškerėmis apsikarsčiusį Jurgį, įsitikinau paprasta tiesa, kad ne prabangūs apartamentai ir praš­ matnūs kurortai lemia gerą savijautą. Laimės bei vidinio komforto gali suteikti iš pirmo žvilgsnio visai nekomfortiški dalykai. Palangos Galina nemėgo dėl to, kad ten žmonės mėgsta rodytis vieni prieš kitus, kad ten reikia nuolat keisti garderobą ir demonstruoti tualetus. Net jai, skudurininkei, per atostogas to nesinorėjo. Ar tais me­ tais ji buvo nuėjusi prie jūros, nežinau, - rodos, ne. „O kam man į tą galybę žiūrėti, užtenka, kad ją girdžiu“, - at­ sikirsdavo, jei kas teiraudavosi, ar buvo prie jūros. Labiausiai ją per kasmetines tradicines birželio mė­ nesio atostogas žavėjo ne jūra, o paukščiai. Ji sakydavo: „Paklausyk, kas birželį darosi. Paukščiai vieni kitiems meilinasi, įmantriausiais balsais vienas kitą vilioja, po kiek laiko jau ir vaikeliai plonais balseliais jiems pritaria. Paukščių skleidžiami garsai birželį prilygsta simfonijai. Augalų spalva dar sodriai žalia, jokio liūdesį keliančio ir artėjantį rudenį pranašaujančio geltonumo kaip rugpjū-

15 METŲ SU GALINA DAUGUVIETYTE

tj. Gamta pilna gyvybės.“ Galina vis girdavo ir girdavo birželį. O kai paukščiai imdavo labiau rūpintis vaikais negu giesmėmis, ateidavo metas grįžti į Vilnių. Įdegę, pailsėję sutuoktiniai pasiimdavo lagaminus ir keliauda­ vo į Šventosios autobusų stotį, sėsdavo į autobusą Šventoji-Vilnius. Automobilio jie niekada neturėjo - ne to­ dėl, kad negalėjo, o todėl, kad nenorėjo.

III Pokalbiai mėlynojoje virtuvėje

Knygą pagal Galinos pasakojimą parašiau. Ji buvo pava­ dinta „Perpetuum mobile“: jei kas nežino, lotyniškai tai reiškia „amžinas variklis“.Jūs, mieli skaitytojai, ją šluote šlavėte iš knygynų lentynų. Paskutinis tiražo skaičius, kurį girdėjau viešai minint leidyklos atstovus, - 20 tūks­ tančių. Pavadinimą sugalvojo leidykla. Ir labai taiklų, juk Galina buvo tokia energinga! Atrodė, kad joje iš tikrųjų įtaisytas kažkoks nematomas, nuolat veikiantis ir nieka­ da nesustojantis variklis. Žiūrėdama į ją aiškiai mačiau, kaip nevienodai žmones gamta apdovanoja vidine ener­ gija. Ir fizine jėga, sveikata. Nors Galina niekada nebu­ vo stambi, bet jaunystėje jos figūros nebūtum pavadinęs trapia: tai stambių kaulų, aukštos ir tvirtos moters tipas, veidas - griežtų linijų. Tokios moterys kaip ji vaikšto 39

Iš knygos „Perpetuum mobile“ pristatymo Vilniaus rotušėje: Inga Liutkevičienė su sūnumi Adomu, Galina Dauguvietytė. 2002

Iš kairės: aktorius Laimonas Noreika, Galina Dauguvietytė, Inga Liutkevičienė, politikas Justas Vincas Paleckis.

Galina Dauguvietytė ir Vytautas Kernagis.

Galina Dauguvietytė ir aktorius Rimgaudas Karvelis.

15 METŲ SU GALINA DAUGUVIETYTE

dideliais žingsniais ir vien tuo aplenkia mažesnes, tipe­ nančias mažais žingsneliais bei tam pačiam veiksmui atlikti išeikvojančias daugiau energijos. Žinoma, bėgant metams galingą stotą sunaikino amžius, senatvėje ma­ tydavau Galiną gležną ir liesą, vėliau jau ne taip tvirtai dėliojančią kojas. Lyg iš amžino šaltinio besiveržianti vidinė energija jaunystėje papildė fizinę jėgą. Ji niekada nesportavo, sporto tiesiog nekentė. Iki tam tikro amžiaus, kaip pati ne kartą viešai sakė, gėrė degtinę bačkomis ir rūkė lyg kaminas. Maisto, kurį pa­ vadintum sveiku, valgė tik senatvėje, o anksčiau degti­ nę užsikąsdavo „vinigretais“, „šlapiankomis“, keptomis antimis ir visokiais kitais dabar dietologams ir sveiko maisto šalininkams siaubą keliančiais valgiais. Tiesa, visą gyvenimą, pradėjus augti svoriui, pasilaikydavo principo - valgyk mažiau. Kai susiimdavo, vietoj val­ gymo, kad užsimirštų, skaitydavo įtraukiančio siužeto knygas: taip jai būdavę lengviau iškentėti dienas, kurio­ mis susigrąžindavo formas. Jos svoris per gyvenimą kito į vieną ar kitą pusę apie dešimt kilogramų, tik paskuti­ niais gyvenimo metais buvo daugiau sulysusi. Ir vėl vis­ kas stodavosi į vietas, sugrįždavo figūros linijos. Mūsų pažinties metu, ypač po Jurgio mirties, jos pus­ ryčiai būdavo kavos puodelis ir cigaretė. Apie 12-13 valandą ji suvalgydavo nedidelį gabalėlį liesos mėsos ar žuvies su dideliu dubeniu daržovių. „Jei kas pamatytų

POKALBIAI MĖLYNOJOJE VIRTUVĖJE

mano didžiulį bliūdą daržovių, pagalvotų, kad tai karvei paruošta“, - komentuodavo pati. Mėgo vaisius, dažnai valgydavo šviežių ir džiovintų slyvų, vynuogių, persimonų. Vakarienei kokį sumuš­ tinį, vėl daržovių. Jos maisto piramidės pagrindas buvo žuvis. Kaip pati sakydavo, ją galėjusi valgyti nors kasdien ir visokią - virtą, keptą, rū­ kytą, o jei kartais neturėdavo, tai užsimaniusi galėdavo su­ valgyti ir žuvų konservų. To­ dėl konservų visą laiką turė­ davo šaldytuve. Taip ramiau jausdavosi. Gerai ją supratau, nes taip pat jaučiu priklauso­ mybę nuo žuvies. Knygą baigėme laiku, ta­ čiau bendravimo, kaip daž­ niausiai atsitinka pabaigus darbus, - ne. Man, kaip žur­ nalistei, patinka natūrali dar­ Galina jaunystėje buvo gana aukšta, binių santykių baigtis, bet tvirto kūno sudėjimo. šįkart buvo kitaip ir, tiesą sa­ kant, ne mano iniciatyva. Visi, kas artimiau pažinojo Ga­ liną, galėtų patvirtinti: norėk nenorėjęs su ja bendrauti, 43

15 METŲ s u G A L I N A D A U G U V I E T Y T E

bet jei ji nenorės, žmogaus neprisileis ir į jos namus nie­ kada nebūsi pakviestas. Antra - visi, kas pažįsta mane, žino: nesu draugysčių su garsenybėmis kolekcionierė, nors darbo specifika tai leistų. Man reikia labai didelio vidinio motyvo, kodėl turėčiau ir norėčiau su žmogumi bendrauti toliau. Šiuo klausimu mes buvome panašios, vis juokdavomės: mums taip įdomu pačioms su savi­ mi, kad daug žmonių ir nereikia, ypač tų, kurie nykesni už mus pačias - abi nemėgome puritonų ir davatkiško būdo asmenų. Mūsų gyvenimiška nuostata visiškai su­ tapo - daug pažįstamų, bet mažai draugų. Žinoma, to­ kią prabangą sau leisti gali ne kiekvienas, o tik tie, kurie komfortiškai gyvena ir be naudingų pažinčių, kurios ir yra daugumos vadinamųjų draugysčių pagrindinis varik­ lis. Be to, dauguma jos draugų paprasčiausiai buvo iške­ liavę anapus, o naujų žmonių ji nenorėjo arti prisileisti, „juk bendros ateities vis tiek nebebus“, - mėgdavo saky­ ti. Šmaikštaudavome - jeigu žmonės galėtų įlįsti į mūsų galvas, jie nustebtų, kiek ten yra įdomybių. Taigi abi atsargiai bandėme viena kitą. Nieko neplanuodamos. Juk kartu dirbome darbą, o atlikę darbą, daugelis žmonių vienas kitam pasako „sudie“ visiems laikams. Ir man tai atrodė visiškai normalu. Būčiau bu­ vusi dėkinga likimui už tą vieną galimybę dirbti bendrą darbą, tad apie tęsinį tikrai nesvajojau ir nieko neplana­ vau. Kartais, prisipažinsiu, Galina, o tiksliau - kampuo­ 44

POKALBIAI MĖLYNOJOJE VIRTUVĖJE

tas ir stačiokiškas jos charakteris vargino ir sau keletą kartų buvau pasižadėjusi neįklimpti su šia pažintimi, kad vėliau netektų liūdėti ir graužtis. Visgi bendravimas su Galina tęsėsi. Galbūt mus suartino bendros atosto­ gos Šventojoje, nes ten susipažino ir mūsų vyrai, kurie rado bendrą kalbą: Jurgis iki pensijos dirbo toje pačioje televizijoje, kaip ir mano vyras, abu turėjo bendrų pažįs­ tamų. Rasdavosi vis daugiau temų, kuriomis galėjome ir norėjome kalbėtis - nuo naujienų apie šeimos narius iki perskaitytų knygų, politinių įvykių ir viso kito. Kartelį sutuoktiniai svečiavosi mūsų namuose. Tada gyvenome kukliame trijų kambarėlių bute Vilniaus se­ namiesčio pakraštyje. Kai paklausiau, ko paruošti pie­ tums, Galina be jokių skrupulų paaiškino, kad norėtų išgerti degtinės, paprašė iškepti riebių (pabrėžė, kad tik nesugalvočiau nupjauti riebalų nuo mėsos) karbonadų ir paruošti silkės. Įspėjo, kad Jurgis alkoholio negers: šį užsiėmimą buvo metęs, kai dėl to atsirado rimtų bėdų. Kelerius metus Galina turėjo didebų rūpesčių, drebė­ davo, kad Jurgis žiemą nesušaltų kokiame griovyje, o ir namo tais sunkiais laikais grįždavo drebančia širdimi. Ačiū Dievui, bėdą įveikti pavyko, Jurgis tapo abstinentu. Sutuoktiniai pasirodė lygiai sutartu laiku. Vaišino­ mės, suprantama, visą laiką kalbėjo Galina. Jos nesi­ baigiančios kalbos visus linksmino, net ir Jurgį, nors jis šimtus kartų buvo visa tai girdėjęs. Mudvi gėrėme bal­

15 METŲ SU GALINA DAUGUVIETYTE

tąją, Galina įšilusi pradėjo pasakoti rusiškus anekdotus, nevengė ir rusiškų keiksmažodžių. Viešnia susinervino ir tai aiškiai parodė, kai dar mokyklos nelankantis mūsų vienturtis garsiai pareiškė: „Tik visų pyragėlių nesuvalgykite. Ir man palikite, - o vėliau, jau sulapnojęs vieną, iš savo kambario sušuko: - Dar!“ Gavome pastabų, kad vaikas blogai išauklėtas. Ir, jei tai būtų jos sūnus, nieko nelaukdama įkrėstų beržinės košės. Ji buvo įsitikinusi, kad vaikus reikia, tiksliau - būtina auklėti beržine koše, kuri labai pataiso mažųjų nedorėlių elgesį, akimirksniu išvaro kaprizus bei yra veiksminga priemonė, nes ma­ žiai to ilgai nepamiršta. „Ačiū Dievui, aš išsivadavau nuo šitos nelaimės - vaikų“, - dažnai pridurdavo ji, jei kaip nors paliesdavome vaikų auklėjimo temą. Galina pasikviesdavo mane į svečius kelis kartus per metus. Nors viešai pasakodavo mėgstanti tik baltąją, mes dažniausiai gurkšnodavome brendį, valgydavome pyragą „Naujiena“ arba riebų sviestinį vyniotinį, ledų, gerdavome ką tik sumaltų pupelių kavą - tai būdavo fir­ minis jos vaišių meniu. Aš dažniausiai atsinešdavau savo ruoštos ir jos labai pamėgtos silkės su svogūnais ir po­ midorų padažu (šį užkandį iki šiol vadiname Dauguvie­ tytės silke), kurios ji tik paragaudavo, o likusią dėdavo į šaldytuvą džiaugdamasi, kad turės skanios silkės ke­ lioms dienoms. Nors išgerdavome brendžio, bet ji daž­ nai sakydavo: „Dabar jau atpratau gerti, man nebeska­ 46

POKALBIAI MĖLYNOJOJE VIRTUVĖJE

nu, o seniau, būdavo, pageriu ir noriu dar, tik padavaj.“ Kartą ji gavo dovanų 4,5 litro viskio butelį iš kažkurio „Vilniaus prekybos“ savininko. Sakė, tai buvusi diena, kai Vilniuje buvo atidarytas prekybos centras „Akro­ polis“. Palenkusi didžiulį butelį, pripylė viskio į mažesnį ir mudvi jį ragavome vis prisimindamos geradarį, kuris parinko labai vykusią dovaną Dauguvietytei. Tokios do­ vanos jai patikdavo daug labiau negu gėlės, su kuriomis tenka vargti - kirpti kotus, merkti į vonią, keisti vazose vandenį. „Tai jau nebe malonumas, o tarnyba“, - saky­ davo ji. Kai kurios su Galina praleistos akimirkos buvo iš tie­ sų žavingos - pilnos improvizacijos, ekspromto, kažko­ kio žodžiais nenusakomo bendrumo. Tokiomis akimir­ komis, rodės, išbučiuotum Galiną už tą nuostabią būse­ ną, kai sėdi su žmogumi visiškai atsipalaidavęs, vienodai jauti situaciją, labai tiksliai vienas kitą supranti ir pagau­ ni kiekvieną niuansą. Ji buvo ideali sugėrove - linksma, šmaikšti, improvizuojanti, anaiptol ne sukriošėlė. Stipriųjų gėrimų išprovokuoto atvirumo akimirko­ mis ne kartą yra apgailestavusi dėl neįvykusių meilės nuotykių: „Gailiuosi, kad jaunystėje per didelė spyna buvau. Ak, kaip dabar gailiuosi praleistų progų! Atro­ dydavo - Dieve, kaip gerai būtų pasiglamonėti. Bet ne, negalima, dar per mažai įsimylėjusi. Galima būdavo po kokių devynių mėnesių. Toks lyg įsimylėjimo nėštumo

15 METŲ SU GALINA DAUGUVIETYTE

laikotarpis. Išneštoji įsimylėjimą ir jau gali. O kai gali, žiūrėk, jau ir nebenori. Viskas atbulai.“ Dažnai pasakojo apie savo karštą m eilę Avantiūris­ tui, dėl kurio buvo pam etusi galvą ir iššvaistė su juo tiek pinigų, kad mamai, norint pa­ dengti jos skolas, teko parduoti vertingus M stislavo D ob u žin s­ kio paveikslus. „M eilė tikrai yra akla“, - m ėgo kartoti ji, pasa­ kodama istoriją, kaip įsimylėjo savęs nevertą vyrą ir kiek daug dėl jo paaukojo, o atgal gavo tik išdavystę, patyrė fizinį smurtą, finansinių sunkumų. Bet u ž­ tat kaip smagu būdavę skrieti su juo m otociklu per Lietuvos vieškelius ir pievas! „Durnė, kokia aš durnė buvau“, - saky­ „Jaunystė - kvailystė“ - dažnai kartodavo Galina.

davo ji, bet sakydavo taip, kad aš taip ir nesuprasdavau - gailisi

ji ar džiaugiasi, kad teko išgyventi tokią gaivališką m eilę. Savigrauža jai nebuvo būdinga, todėl ir į tai, manau žiū­ rėjo pro pirštus ir vertino šią m eilę tik kaip įdom ų savo gyvenim o faktą, vertą papasakoti knygose. Kuo daugiau su Galina bendravom e, tuo geriau per­ pratau jos charakterį: ji dėl nieko nesigraužė ir nesigai-

48

POKALBIAI MĖLYNOJOJE VIRTUVĖJE

Įėjo. Blogos patirtys praeidavo tarsi pro šalį. Ji neleis­ davo sau susirgti „chandra“. Kratėsi visko, kas jai galėjo sukelti liūdnų minčių - nesilankė niekieno laidotuvėse, negailėjo mirusiųjų, prisimindavo tik linksmas ir juo­ kingas su jais susijusias akimirkas, neapkraudavo savęs įsipareigojimais, pareigomis. Visada jausdavosi teisi, net ir tada, kai būdavo neteisi. Ir visada už visus pranašes­ nė - netgi tada, kai tokia nebuvo. Mes abi karštai domėjomės senovės Egiptu, todėl ir gurkšnodamos brendį dažnai kalbėdavomės šia tema. Daug ką jai papasakojau grįžusi iš Egipto apie tai, kaip jaučiausi vaikščiodama po Karalių slėnį, Kairo muziejų, kur faraonų lobiai riogso dulkėti, sugrūsti ir sumesti lyg paprasčiausi buities rakandai. Nors ji niekada nesilankė Egipte, bet daug ką žinojo iš dokumentinių filmų. Jei pa­ stebėdavome, kad per kurį nors kanalą rodys filmą apie faraonus, Egiptą, naujus radinius, net paskambindavo­ me viena kitai ir pranešdavome. Pažiūrėjusios aptarda­ vome. Ji dažnai kartodavo: „Man atrodo, kad praėjusia­ me gyvenime gyvenau Egipte ir buvau paprasta egiptie­ tė, gal kokio akmenskaldžio žmona.“ Net nesilankiusi Egipte, apie šalį pasakojo taip, lyg būtų ten vaikščiojusi ir viską mačiusi savomis akimis. Gal jai tikrai padėjo tai, kad buvo įsitikinusi - ji ten gyveno. Ir taip apie tai kalbėdavo, kad nesunkiai būtum patikėjęs - gyveno. Net atmintinai ir beveik tiksliai pacitavo mums abiem 49

15 METŲ SU GALINA DAUGUVIETYTE

labai patikusios Mikos Waltari knygos „Sinuhė egiptie­ tis" (1997, iš suomių kalbos vertė Aida Krilavičienė) ištrauką apie gyvenimą Nilo pakrantėse: „...iš abiejų upės pusių džiūvo laukai, nerangūs jaučiai tempė me­ džio plūgus, nulenkę galvas žemdirbiai žingsniavo palei vagą berdami sėklą į minkštą žemę. Viršum laivo ir lėtai srovenančio vandens neramiai lakstė kregždės, krykš­ damos greit pradingsiančios upės dugne - karščiausiam metų laikui įsirausiančios į dumblą. Nilo pakrantėse svyruliavo palinkusios palmės, žemas kaimų molio tro­ beles užstojo didžiuliai sikomorai, o laivas sustodavo mažų bei didelių miestų prieplaukose..." (p. 255) Man beliko tik patvirtinti, kad tokį vaizdą ir mačiau plauk­ dama Nilu, jį mažai pakeitė tūkstantmečiai. Kai grįžau iš Londono, kur lankiausi ir Britų muziejuje esančiose senovės Egipto kolekcijos ekspozicijose bei apžiūrėjau didžiausią šios kolekcijos vertybę - Rozetės akmenį, padėjusį iššifruoti senovės egiptiečių hieroglifus, Gali­ na detaliai išklausinėjo, kaip tas akmuo atrodo, kokio jis dydžio. Apie senovės Egiptą mudvi visada kalbėjome su nostalgija, lyg apie prarastą tolimą tėvynę. Abi mėgome skaityti biografines knygas, tik jai nepa­ tikdavo teigiami, tvarkingai ir padoriai gyvenantys žmo­ nės, kuriuos ji vadino nūdomis. Ji vertino talentingus žmones, bet ne mažiau Galinai imponavo tie, kurie dau­ giau pasiekė vien dėl to, kad elgėsi chamiškai, kuriems

POKALBIAI MĖLYNOJOJE VIRTUVĖJE

moralės normos nebuvo labai artimos. Nors tokius viešai garbino, pati visgi labiau glaudėsi prie sąžiningų žmonių, prie tų, kuriais galėjo pasitikėti. O kaipgi, juk žinojo, ko galima laukti iš vienų ir iš kitų. Viena labiausiai jai patikusių iš mūsų aptartų knygų buvo Marthos Schad „Stalino duktė. Svetlanos Alilujevos gyvenimas“ (2005, iš vokiečių kalbos vertė Alek­ sandras Krasnovas, Eugenijus Kubilinskas). Pirmiausia knygą perskaičiau pati, apie Alilujevos gyvenimo vin­ gius papasakojau Galinai. „Atnešk nedelsdama“, - išgir­ dau. Baigusi skaityti beveik 500 puslapių knygą, Gali­ na pasakė man nė kiek nepavydinti Stalino dukrai, kai ši, emigravusi į Ameriką, ten nusipirko šešių kambarių vilą ir didelį „Dodge“ automobilį, mat šie pirkiniai jai leido pasijusti tikra kapitaliste, „amerikonka“. Galina re­ ziumavo: „Jeigu aš būčiau buvusi Stalino duktė, būčiau irgi bėgusi iš Sovietų Sąjungos, nes kito kelio nebuvo, o kadangi buvau Boriso Dauguviečio duktė, tai tėvo pa­ kviesta po karo galėjau grįžti į Lietuvą, nors ir tarybinę. Tačiau ji man yra brangiausia pasaulyje vieta - čia, kaip sakydavo mano tėvas, yra gražiausias pasaulyje miestas Biržai.“ Ir gerai suprato Alilujevą, kai ši devintojo de­ šimtmečio pradžioje nusprendė grįžti į Rusiją. Knygos dalyje apie S. Alilujevos grįžimą į Maskvą buvo sakinys, kurį man Galina perskaitė grąžindama knygą: „Senas Svetlanos draugas sovietologas Labedzas turėjo savo

15 METŲ SU GALINA DAUGUVIETYTE

nuomonę apie šį skubotą sprendimą: „Ji grįžo į savo tė­ vynę arba pas tėvą. Jai tai reiškia tą patį.“ Puikiai supra­ tau, kodėl Galina iš visos knygos išsirinko šią citatą: tie žodžiai buvo tarsi apie ją pačią, tiksliau, apie tai, kodėl ji iš Prancūzijos grįžo į okupuotą Lietuvą. G. Dauguvietytės grįžimas 1947 m. iš Vakarų Euro­ pos į sovietinę Lietuvą - šis biografijos faktas nedavė ra­ mybės jos pažįstamam dainininkui Vytautui Kernagiui. Jis man su tam tikra potekste ne kartą yra priekaištavęs: „Kodėl niekada nepaklausi Dauguvietytės, kaip ji grįžo, jei visi tuomet bėgo nuo sovietų? Kaip nebijojo atsidur­ ti Sibire?“ Klausiau, bet Galinos atsakymas visada bū­ davo tas pats: „Ilgėjausi tėvo. Negalėjau be jo gyventi. Tėvas kvietė mus sugrįžti, kreipėsi per radiją, tikėjosi, kad išgirsime, nes žmonės jam buvo pasakoję, kad tai vienoje, tai kitoje Vokietijos vietoje, dažniausiai gele­ žinkelio stotyse, matė Vosyliūtę su dukra.“ Pakviestos Boriso Dauguviečio, jiedvi grįžo iš ten, iš kur savo noru beveik niekas negrįžo - Nelė Vosyliūtė gyveno Bodeno ežero pakrantėje Konstance, Pietų Vokietijoje, prie pat Šveicarijos sienos, Galina su pirmuoju vyru gruzi­ nu, arba Gruzijos žydu, kaip teigia Dauguviečių gimi­ nės, - Paryžiuje. Ir staiga - netikėtas sprendimas grįžti į sovietų okupuotą Lietuvą. Dauguma karo pabėgėlių iš Vakarų Europos vėliau emigravo į JAV, Australiją. Ži­ noma, sovietų propaganda nesnaudė - ragino pabėgę-

POKALBIAI MĖLYNOJOJE VIRTUVĖJE

liūs grįžti į Stalino saulės spindulių nutviekstą Lietuvą. Tačiau daug kas jau buvo girdėję, kokį pažadėtą gyve­ nim ą čia kuria nauja valdžia, ir pagrįstai bijojo trem ties į Sibirą. Visgi pasitaikydavo ir grįžtančių. G rįžo ne tik D auguvietytė su m otina. V. Kernagiui dabar jau galėčiau atsakyti į jo klausi­ mą. Taip, B. D auguvietis kolaboravo su sovietų valdžia. Biržų krašto „Šėlos“ muziejuje radau dokum entus, ku­ rie leidžia suprasti, kaip ir k o­ dėl režisierius B. Dauguvietis kvietim u žm onai su dukra grįžti į Lietuvą pasitarnavo sovietų valdžiai. M uziejuje po Galinos m irties atsidūrė ir B. D au guvie­ čio kreipim osi, raginančio ją su m otina grįžti į sovietin ę tėvynę, kalbos originalas. Jį po Galinos m irties m uziejui perdavė jos tur­ to paveldėtojai. Galina niekada ir niekam n e­ pasakojo fakto, kad B. D auguvie­ tis dar tada, kai Lietuva nebuvo okupuota, N em u n ėlio Radviliš­ kyje užsiropštęs ant bačkos rėžė karštas kalbas, kaip ge­ rai būsią, kai išauš naujas rytas ir visi bus lygūs, - apie tai byloja amžininkų liudijimai. Jau 1947 m. B. Dauguvietis

53

15 METŲ SU GALINA DAUGUVIETYTE

apdovanotas Stalino premija. Kartu su juo Stalino pre­ mijos laureatais tapo ir aktoriai Juozas Rudzinskas, Al­ fonsas Radzevičius, Galina Jackevičiūtė - apie tai 1947 metų rugpjūčio 2 dieną rašė ir laureatus pristatė pagrin­ dinis SSRS dienraštis „Pravda“. Ko gero, už šią premiją režisierius turėjo atidirbti ne tik statydamas sovietinės ideologijos persmelktas pjeses, bet ir pakviesti žmoną grįžti į naują puikią Lietuvą. Kreipimosi tekste jis rašė: Spalių 8 dieną sukako lygiai m etai, k aip likim as m udu vieną nuo an tro išskyrė ir bloškė į priešingas puses. A š likau tėvynėje, o tave ir du kterį pagrobė p a ­ nikos srautas ir nunešė į nežinią... Vos tik nutilo pasku tin ieji fro n to šūviai, k aip į Plungę autom obiliu atskubėjo drg. Gricius irL iu beckis, tavęs ir m anęs beiešką. Tavęs ir dukters nerado ir m ane vieną nusivežė į Vilnių. Vilniuje V yriausybė m ane paskyrė Valstybinio dram os teatro vyriausiuo­ ju režisierium i, apgobė savo atida, aprū pin o m e­ džiag išk a i ir suteikė m an visus galim u m u s kūrybiš­ kai dirbti... M u m s d a b a r brangus kiekvienas lietuvis inteligentas... A tm in k , N elieka, be tėvynės, be savo gim tosios kultūros m enininkas išsenka kaip augalas be dirvos... Jei tu ir G alia d a r gyvos, g rįžk ite tučtuo­ jau. Jūs reikalingos m ūsų tėvynei, o savęs aš net neno­ riu m inėti. Ir ne jū s vienos reikalingos: reikalingi visi,

54

POKALBIAI MĖLYNOJOJE VIRTUVĖJE

«i.a. SP.UH e « « , . - k - ^ i r į U ! .m i.w i* u n . . . „ u / „ t r . l » .k » r * / l r > & k « j

t* W J « , .

F, „ . J ^

lp d a tt . r t f j K į į *

,4 * ^ l^ » « l» U * A ^ ik >

l* t a u l l

»*i v

•. iŠ k M ip lM .i 4 k . r i k ,

®pl Jf“ t *. “« i "

I r 8».ki«.

tat ..tų ,

ri* B . mane k ijU c ia a ./a .a a ii... l į V»J i lk * 4 iU » D a a k .tįa ia ji

S’3 vt a i , k a ij į Fl«**s

a a t a a a k i l i a a tik a k ė ja